Daug dėmesio Vokietijai skirta ir praeitą savaitę vykusio NATO susitikimo metu. Briuselyje itin garsiai nuskambėjo JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kategoriškai pareiškęs, kad Vokietija ir kitos Europos valstybės privalo nedelsdamos smarkiai padidinti savo gynybos finansavimą.
JAV pozicija nustatė bendrą diskusijų pobūdį ir iš skirtingų lyderių pareiškimų po susitikimo galima daryti išvadą, jog Europos lyderiai tarpusavio sutarimo su D.Trumpu nepasiekė.
Galiausiai susitikimas baigėsi dabartinės NATO krypties patvirtinimu, keliais pozityviais žingsniais ir nemažėjančiu nerimu dėl Aljanso ateities.
Nepaisant to, kad Briuselyje ji neįvyko, produktyvi diskusija apie tai, kaip Vokietija galėtų vertingai prisidėti prie Aljanso veiklos, yra įmanoma.
Tokioje diskusijoje turėtų būti pripažįstami du faktai. Pirma, kanclerės Angelos Merkel vyriausybė nuosekliai pripažįsta poreikį vystyti šalies gynybinę parengtį ir jau ketverius metus, nuo 2014 m. NATO susitikimo Velse, didina savo gynybos finansavimą.
Antra, Vokietija šiemet pranešė nepasieksianti 2 proc. BVP vertės gynybos finansavimo iki 2024 m., nors ir patvirtino įsipareigojimą judėti ta kryptimi.
Atsižvelgiant į šiuos faktus, galima kelti pagrindinius į sprendimą orientuotos diskusijos klausimus. Pirma, kokios kliūtys trukdo Vokietijos lyderiams išpildyti jų nuolat patvirtinamą įsipareigojimą dėl Velso susitarimų?
Antra, kaip, atsižvelgiant į šias kliūtis, Berlynas galėtų maksimaliai vykdyti savo įsipareigojimus NATO? Tikėtina, kad šiuos klausimus apsvarstyti pasirengęs ir pats Berlynas – NATO susitikimo metu sesijos apie gynybos finansavimą paprašė būtent A.Merkel.
Neapsiimdamas spėlioti, kokią viziją Briuselyje vylėsi pristatyti A.Merkel, noriu pasiūlyti savąją.
Geriausias būdas sustiprinti Vokietijos indėlį į NATO yra įgalinti ir paskatinti Berlyną plėtoti savo gynybos politiką pagal ES saugumo politiką ir per jos mechanizmus.
Būtent bendri europiniai sprendimai leidžia aplenkti kliūtis, kurias Vokietijos siekiui greitai ir smarkiai didinti savo gynybos finansavimą kelia jos makroekonominė situacija, demokratinės politikos dinamika ir jos padėtis Europoje.
Prieš pristatant tai, kaip ES veiksmai sudaro sąlygas įveikti minimas kliūtis, būtina jas detalizuoti. Pradėkime nuo ekonomikos. Nuo 2014 m. NATO susitikimo Velse Berlyno gynybos finansavimas išaugo nuo 34,7 iki 40,5 mlrd. eurų.
Tačiau kadangi Vokietijos BVP ir toliau auga, šis beveik 6 mlrd. eurų gynybos finansavimo prieaugis yra santykinai nežymus – vos 0,06 proc. BVP. Prognozuojama, jog dėl bendros ekonomikos augimo 2020–2022 m. laikotarpiu gynybos finansavimui skiriama BVP dalis net sumažės.
Vokietiją čia gali suprasti ir Lietuva: nors Vilnius NATO įsipareigojimą pasiekti planavo jau šiemet, seniau patvirtintas finansavimas šiandien nesudaro 2 proc. neseniai išaugusio šalies BVP.
Tokia situacija reiškia, kad Vokietija, siekdama sparčiai įvykdyti skaitlinį NATO įsipareigojimą, Vokietija savo gynybos finansavimą turėtų padidinti dar 40 mlrd. eurų – tai sunkiai įvykdoma ir vargiai naudinga.
Pirma, Vokietija sunkiai įsisavintų tokį finansavimo kiekį: šiandien šalyje trūksta efektyvios sistemos, kuri užtikrintų, kad tokia milžiniška suma būtų veiksmingai išnaudota (tai, jog sparčiai didinant gynybos finansavimą išauga ir nekompetentingo įsisavinimo rizika, primena ir Juozo Oleko kadencija Krašto apsaugos ministerijoje).
Antra, Vokietijos ekonomika yra pasiekusi visišką užimtumą, tad šalyje sunku rasti karių ir darbuotojų, kurie galėtų užtikrinti tokią sparčią gynybos pajėgumų plėtrą.
Toks gynybos finansavimo šuolis būtų sudėtingas ir atsižvelgiant į Vokietijos demokratinės politikos dinamiką.
Nors dabartinis nacionalinių gynybos pajėgumų vystymas sulaukė visuomenės palaikymo, spartus finansavimo didinimas yra politiškai komplikuotas dėl dviejų priežasčių.
Vokietijos ekonomika yra pasiekusi visišką užimtumą, tad šalyje sunku rasti karių ir darbuotojų, kurie galėtų užtikrinti tokią sparčią gynybos pajėgumų plėtrą.
Pirma, dėl Antrojo pasaulinio karo patirties Vokietijos visuomenė apskritai vengia drastiškų pokyčių bet kurioje politikos srityje, bet ypač gynybos sektoriuje. Antra, šiandien tokius pokyčius skatina daryti itin nepopuliarus užsienio lyderis, vokiečių akyse įkūnijantis nemažai blogiausių politikos savybių.
Dėl šių priežasčių, užuot pasiekę bendrai visų pripažįstamą tikslą, D.Trumpo priekaištai Vokietijai gali tik dar labiau jį nutolinti.
Pamirštama, kad kanclerės A.Merkel vyriausybė užtikrino net trijų ES sankcijų Rusijai paketų priėmimą ir priėmė beprecedentį sprendimą vadovauti Lietuvoje dislokuotam priešakiniam NATO batalionui.
Situaciją komplikuoja ir tai, kad prieš karinių pajėgumų stiprinimą nusiteikusi Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) aktyviai formuoja nuomonę, esą didesnis gynybos finansavimas iš tiesų nėra tikslingas, o svarstomas jis tik dėl Baltųjų rūmų spaudimo.
Tokia SPD laikysena atitinka ilgalaikį ir nuoseklų socialdemokratų elgesį, palankų Vladimiro Putino režimui.
Neįvertindami šių Vokietijos vidaus politikos peripetijų ir SPD vaidmens jose, D.Trumpo gerbėjai Rytų Europoje toliau skleidžia klaidingą mąstyseną, esą visa Vokietija yra nuolanki Rusijai.
Tokia retorika ignoruoja realius A.Merkel politikos veiksmus: pamirštama, kad kanclerės vyriausybė užtikrino net trijų ES sankcijų Rusijai paketų priėmimą ir priėmė beprecedentį sprendimą vadovauti Lietuvoje dislokuotam priešakiniam NATO batalionui.
Be to, tokia retorika savo ruožtu skatina nepasitikėjimą tarp Europos valstybių ir visuomenių bei gilina nesaugumo pojūtį.
Galiausiai būtina atsižvelgti ir į platesnę Europos politikos dinamiką. Vokietija, skirianti 2 proc. BVP gynybos finansavimui, taptų vienareikšmiškai stipriausia Europos valstybe – tiek ekonomine, tiek karine galia.
Tai sugrąžintų žemyną į galios pusiausvyros situaciją, nematytą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Žinant, kad Lenkijos valdantieji šiandien spaudžia Berlyną sumokėti reparacijas už nacizmo žalą, galima tikėtis, jog tokia situacija Lenkijos visuomenėje sukeltų baimę ir sulauktų pasipriešinimo.
Panašaus pasipriešinimo galima tikėtis ir pietinėse ES narėse, kurių visuomenės nepasitiki Berlynu dėl Vokietijos pozicijos finansų krizės metu.
Iki 72 mlrd. eurų išaugęs Berlyno gynybos biudžetas taip pat keltų problemų Paryžiui ir Londonui, kurie prarastų uoliai puoselėjamą Europos gynybos lyderių statusą.
Apibendrinant, sparčiai didinti nacionalinės gynybos finansavimą Berlynas negali ir nesiryžta dėl rimtų ekonominių ir politinių kliūčių visumos.
Vargu ar verta tikėtis, kad kliūtys išnyks savaime, tad nerealistiška tikėtis, jog jas pavyks įveikti per artimiausius kelerius metus. Dėl šios priežasties, norint sustiprinti Vokietijos indėlį į NATO veiklą, reikia rasti būdą, kaip šias kliūtis apeiti.
Mano akimis, lengviausia tai padaryti tinkamai išnaudojant naująsias ES saugumo politikos iniciatyvas ir bendrus ES gynybos politikos mechanizmus.
Sprendimas vystyti Vokietijos gynybos politiką, remiantis ES susitarimais, užtikrintų apčiuopiamą vertę (t.y. padėtų realiai sustiprinti Europos gynybinę parengtį) ir padėtų išvengti politinių komplikacijų, susijusių su stiprėjančia Vokietijos karine galia.
Dar daugiau: Vokietijos saugumo politikos stiprinimas per ES mechanizmus leistų pradėti ir strateginius NATO pokyčius, būtinus reikšmingai besikeičiančioje tarptautinėje sistemoje.
Konkretų Vokietijos indėlį į NATO sustiprinti padės naujasis „ES gynybos paketas“. Jo centre – 2017 m. ES valstybių patvirtintas Nuolatinis struktūrizuoto bendradarbiavimo procesas (PESCO).
Jau šiandien Vokietija yra net penkių PESCO projektų lyderė, įskaitant tokius projektus kaip „karinis Šengenas“ ir logistikos centrų Europoje tinklo plėtra.
Šie projektai tiesiogiai papildo NATO gynybinę parengtį – jie panaikins biurokratinius ir infrastruktūrinius barjerus Aljanso pajėgoms greitai judėti Europos viduje ir sukurs nuolatinius resursų tiekimo kanalus, būtinus galimo konflikto metu.
Veiksmai, atitinkantys „ES gynybos paketą“, yra ir politiškai įmanomi, ir politiškai tvarūs. Skirtingai nuo nacionalinių pajėgumų vystymo projektų, PESCO projektai yra tarptautiniai ir pirmiausia infrastruktūriniai.
Todėl jie sukeltų Vokietijos institucijoms ir ekonomikai mažiau įsisavinimo problemų – paprastai tariant, vietoj neefektyvaus A, renkamasis efektyvus B.
Itin svarbu tai, kad šie projektai vykdomi kartu su Europos partneriais. Tai padeda išvengti SPD ir rinkėjų pasipriešinimo šalies viduje bei sumažina kitų šalių nepasitenkinimo Vokietijos saugumo politika grėsmę ateityje.
Svarbu pabrėžti, jog visi aukščiau išvardinti projektai patvirtinti ir vykdomi šalia, o ne vietoje jau suplanuotos ir ateityje numatomos nacionalinių Vokietijos gynybos pajėgumų plėtros.
Šiandien A.Merkel planuoja iki 2024 m. gynybos finansavimui skirti 1,5 proc. BVP, arba apie 52 mlrd. eurų.
Bet koks tolimesnis įsitraukimas į PESCO taip pat būtų papildomas įsipareigojimas, o ne įsipareigojimų mainai. Kartu PESCO numato, jog nacionalinių pajėgumų vystymo planai bus derinami ES lygiu ir atsižvelgiant į NATO strategiją.
Tokios konsultacijos ES lygmeniu padėtų Berlynui efektyviai planuoti ir įsisavinti nacionalinį gynybos finansavimą.
O tinkamai suplanavus ir įsisavinus numatytą gynybos finansavimą, Vokietijos karinę parengtį reikšmingai sustiprinti galima ir su šiandien numatytomis lėšomis.
Šiandien A.Merkel planuoja iki 2024 m. gynybos finansavimui skirti 1,5 proc. BVP, arba apie 52 mlrd. eurų. Tokių lėšų pakanka iki nustatytos datos atnaujinti esamą techniką, įsigyti trūkstamų resursų ar atsarginių dalių ir pradėti keletą stambesnių projektų.
Tie, kurių deklaruojamas noras pamatyti stipresnį Vokietijos indėlį į NATO yra tikras, turėtų įvertinti šį kompromisą.
Nespartus, bet nuoseklus Berlyno gynybos finansavimo didinimas ir PESCO vykdomi projektai Aljansui teiktų daugiau realios vertės negu sunkiai įgyvendinami, neefektyvūs ir netvarūs bandymai smarkiai pakelti lėšų gynybai lygį.
Tai, kad toks kelias reikalauja šiek tiek daugiau institucinės vaizduotės, neturėtų tapti kliūtimi rimtai tikslo siekiantiems Vakarų lyderiams.
Todėl užuot neproduktyviai priekaištavę Vokietijai už oficialių įsipareigojimų nevykdymą, jos NATO partneriai turėtų įgalinti Berlyną jungtis prie įvairių naujų europinių gynybos politikos iniciatyvų.
Kol kas tai puikiai sekasi Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui – Vokietijos visuomenė palankiai žiūri į jo lyderystę ES saugumo politikos klausimais, o A.Merkel jau patvirtino Berlyno dalyvavimą Paryžiaus įsteigtoje Europos intervencinėje iniciatyvoje.
Pažymėtina, jog čia atsiranda vietos ir mūsų šalies diplomatams. Vokietija šiandien yra stebėtoja Lietuvos inicijuotame bendrų ES kibernetinių pajėgų projekte. Ateityje būtų tikslinga Berlyną įtraukti į projektą ir kaip visavertį dalyvį.
Vokietijos NATO partneriai turėtų pradėti formalias transatlantines diskusijas dėl ES indėlio į Aljanso veiklą pripažinimo.
Sėkmingai įgyvendintas naujasis ES „gynybos paketas“ tokiose diskusijose galėtų būti svarus argumentas parodyti, kad bendros iniciatyvos europiniu lygiu gali atnešti daugiau naudos negu valstybėms veikiant vienoms ar tik per NATO mechanizmus.
Tai, žinoma, yra fundamentalioji PESCO logika – suderinti unikalias ES valstybių narių funkcijas ir stiprybes ten, kur jas vienija bendri interesai ir kur šalys negalėtų jų užtikrinti veikdamos tik nacionaliniu lygiu.
Tokia pačia logika ateityje turėtų būti grįsti ir platesni transatlantiniai santykiai.
Aljanso narės skirtingose Atlanto pusėse turi tiek persidengiančių, tiek skirtingų interesų ir tarptautinėje sistemoje atlieka santykinai unikalias funkcijas.
Žinant, jog ateityje interesų skirtumai ar net sankirtos gali sustiprėti (JAV teks vis daugiau dėmesio skirti Kinijai, Europai – Afrikai), jau šiandien būtina rasti geriausią būdą užtikrinti, jog NATO įgalins kiekvieną narę ar narių grupę efektyviausiai išnaudoti savo potencialą.
Šiuo atžvilgiu ES saugumo politika yra geriausias būdas tiek sustiprinti Vokietijos indėlį į Aljansą, tiek užtikrinti Aljanso ilgaamžiškumą besikeičiančioje tarptautinėje saugumo erdvėje.
* * *
Justinas Mickus yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotas analitikas, Princetono universiteto (JAV) politikos mokslų studentas.
