 |
Mano galva, savotiškai teisūs ir vieni, ir kiti. Iš tiesų, Lietuvoje, skirtingai nei Italijos ar Prancūzijos didmiesčiuose, dar nesusiformavo dvirãčių ir keturrãčių transporto priemonių vairuotojų susikalbėjimo kultūra. Tarkime, Romoje, įprasta sustojus prie ištisinės linijos palikti vietos mopedų ir kitokių „pirdų“ vairuotojams, aplenkiantiems kamščius. Taip pat įprasta palikti vietos tarp eismo juostų, kad zujantys „Vespų“ ir kitokių dvirãčių džiaugsmų vairuotojai galėtų pasinaudoti savo mažais gabaritais ir prasmukti į priekį.
Lietuvoje tokių tradicijų nėra. Vairuotojai iš tiesų retai praleidžia dviratininkus ir motociklininkus ar juos stengiasi saugiai apvažiuoti. Pats tą ne kartą pajutau savo kailiu.
Bet yra kitokios tradicijos, iš kurių gimsta pikti juokai, kad, daugėjant „britvų“, didėja ir potencialių organų donorų skaičius.
Lietuva – netinkama „britvoms“
Tačiau aklai perkelti Romos madas į Lietuvą kažin ar pavyks. Tarkime, ten yra normalu važinėti nubrozdintais (dėl erdvės stovėjimo vietose trūkumo) bamperiais ir netgi automobilių šonais. Pas mus tokie automobiliai gali neatitikti techninės apžiūros reikalavimų. Lietuviška tradicija – nuosaikesnė, konservatyvesnė. Be to, čia nėra daugiajuosčių gatvių tinklo, o ir automagistralių vos dvi. Bet ir jos teturi tik dvi tos pačios krypties juostas. Taigi nepakilsi, nei „britva“, nei lėktuvu.
Bent jau mano susidūrimai su „britvomis“ Lietuvoje ir kitose šalyse skiriasi kaip diena ir naktis. Drįsčiau teigti, kad, esant dabartinei Lietuvos kelių infrastruktūrai, „britvas“ reikėtų apskritai uždrausti, nes čia nėra sąlygų jomis važinėti taip, kad niekas nežūtų. Provokuoju, žinoma, bet susidarė absurdiška situacija, kai „britvininkai“ nebaudžiami laksto po miestą ir dar virkauja, kad jų niekas nepraleidžia!
Savo „britvų“ vartojimo kultūra Lietuva labiau primena Bosniją ir Hercegoviną ar kitas Balkanų šalis, nei išsivysčiusią Europą. Tarkime, Sarajevo gatvėmis sportiniais motociklais kelių chuliganai laksto dar pavojingiau, nei mūsiškiai: norėdami pabrėžti savo tautinę religinę priklausomybę (ten tebesipeša serbai, bosniai ir kroatai), jie sugeba rankoje dar ir vėliavą laikyti. Todėl šioje šalyje avarijose ir žūsta daugiau žmonių, nei nuo minų...
Kodėl „britva“ Lietuvoje yra blogis
„Britva“ yra pavojingas ginklas. Kaip „Uzi“ ar pistoletas, kuris gali iššauti bet kurią akimirką. Stulbinamas jos pagreitėjimas iki 100 km/val per 2–3 sek., galios ir svorio santykis – beveik kaip „Formulės 1“ bolido. Jei jį valdo protingas žmogus, pavojus žūti ar sužeisti kitą sumažėja. Jei priedurnis maksimalistas ar neišsidūkęs dėmesio ištroškęs paauglys – aleliuja. Nereikia ilgai vaikščioti po miesto kapines, kad rastum prie paminklo padėtų „britvos“ modeliukų.
Nereikia ilgai vaikščioti po kapines, kad rastum prie paminklo padėtų „britvos“ modeliukų.
Taigi, mieli „britvininkai“, dedantys „nepatyrusį“ autorių į šuns dienas, pabandykite įsivaizduoti paprastą dalyką. Jūs, vidutinių gabumų vairuotojas, važiuojate Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miesto arterija vidutinio galingumo automobiliu 50–70 km/val greičiu. Ne sportiniu, o normaliu režimu. Retkarčiais pažvelgiate į šoninius veidrodėlius, taip pat užmetate akį į galinio vaizdo veidrodėlį. Paskaičiuokite: tai užtrunka ilgiau, nei „britva“ įsibėgėja iki 100 km/val. Galite prieštarauti, kad šis žiedinis motociklas ir stoja kaip „Formulės 1“ bolidas – staigiai. Tiesa, bet ar nuo to lengviau statistiniam miesto automobilio vairuotojui, mąstančiam ne 160 km/val. greičiu, o tik vidutiniškai 60 km/val. Noriu pasakyti, kad nepažeidžiančio Kelių eismo taisyklių ir važiuojančio ne sportiniu, o kasdieniu režimu, vairuotojo reakcija nėra paaštrėjusi, jam neišsiskiria adrenalinas. Todėl staiga išdygusi „britva“ jam sukelia tik vieną jausmą – siaubą ir pyktį.
Jeigu ta „britva“ nebaudžiamai pažeidžia taisykles (mažiausiai dvigubai viršytas greitis, pavojingas manevravimas tarp eilių, važiavimas skiriamąja juosta, važiavimas ant vieno rato, įspėjamųjų signalų nerodymas ir t.t.), kitų eismo dalyvių koncentracija dar labiau sumažėja. Eismo dalyvis su „žaliu lapu“ tokiu atveju gali ir į stulpą pasukti.
Kad būtų dar aiškiau, ką noriu pasakyti, pažvelkime į situaciją iš kitos pusės. Kas būtų, jei į gatves savo sportiniais (ralio arba žiediniais) automobiliais išvažiuotų Vytautas Švedas, Rokas Lipeikis ar Martynas Samuitis. Ir važiuotų ne pagal KET reikalavimus, o sportiniu režimu – ties galimybių riba, kaip leidžia trasoje važiuoti FIA (Tarptautinė automobilių sporto federacija). Sakysite, nieko tokio – jie juk profesionalai. Bet kiti eismo dalyviai nėra profesionalai, įpratę (kaip daugelis žiedo meistrų) saugotis „atakos“ iš galo ar iš šono. O kaip jums patiktų, jei eismo dalyviai sportiniais automobiliais šokinėtų nuo tramplinų, kaip kokiame „Winter rally“ ar kirstų posūkio kampus? Toks elgesys sukeltų chaosą ir skaudų neteisybės jausmą – kad KET ne visiems galioja vienodai. O kodėl tada normalu yra nuo žiedo ties Edukologijos universitetu iki Spaudos rūmų lėkti ant galinio rato? Ir dar naktį, kai motociklo prožektorius šviečia Dievui į langus?
Pirma višta ar kiaušinis?
Ką siūlau? Jei patarčiau „britva“ važinėti pagal KET reikalavimus, daugelis pasuktų pirštu apie smilkinį. Puiku. Susimokėkite simbolinį pusšimtį litų ir draskykitės Kačerginės žiede. Jis per prastas? Susimeskite pinigų arba keiskite įstatymus ir surinkite lėšų naujai trasai, jei negalite be 200–300 km/val. svaigulio. Juk malonumai kainuoja, bet už tai neturi mokėti kiti eismo dalyviai.
Turbūt logiška pirma įsirengti oro uostą ar sraigtasparnio nusileidimo aikštelę, o tik tuomet leisti įsigyti skraidantį aparatą. Kol „britvos“ skraidys padebesiais, o ne važinės, anekdotai apie „organų donorus“ turės rimtą pagrindą. Ir akstino tam suteiks tik patys motociklininkai, susikūrę savas Kelių eismo taisykles.
