Pagal jį mokestį mokėsime nuo aukštesnių žemės vidutinės rinkos verčių, o ligi šiol galiojęs 1,5 proc. tarifas dabar bus nustatomas savivaldybių tarybų, kurios galės mokesčio tarifą nustatyti tarp 0,01 ir 4 proc. Dauguma savivaldybių jau numatė, kad itin aukštas (3–4 proc.) tarifas bus taikomas apleistai žemei. O kas gi ta apleista žemė? Kokie jos nustatymo kriterijai? Ir apskritai, ar valdžia turėtų nustatinėti skirtingus žemės mokesčio tarifus priklausomai nuo žemės panaudojimo?
Pradėkime nuo klausimo apie tai, ar valdžia turėtų taikyti aukštesnį tarifą tik todėl, kad žemė „apleista“. Pirminiame įstatymo projekte, kurį buvo pateikusi Finansų ministerija buvo tiesiai šviesiai numatyta apleistai žemei taikyti 4 proc. tarifą. Tuomet Seimo Teisės departamentas pradėjo skambinti varpais, kad tokia nuostata galbūt pažeistų Konstituciją. Teisininkai Teisės departamento išvadoje teigė, kad „teikiamas siūlymas svarstytinas dėl jo atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementams – proporcingumo ir teisingumo principams, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam dvigubo baudimo draudimo principui.“
Vėliau Seimui sušvelninus nuostatą ir numačius, kad savivaldybių tarybos galės nustatyti aukštesnį tarifą apleistai žemei, šios Teisės departamento pastabos išnyko. Tačiau kaip dėl Konstitucijos 23 straipsnio, kad „nuosavybė yra neliečiama“? O dėl 46 straipsnio, kad „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“? Juk būtent šios Konstitucijos nuostatos turi apsaugoti piliečius nuo valstybės ir savivaldybių perdėto reguliavimo numatant, kaip žmogus turi elgtis su savo nuosavybe, kuri turi būti neliečiama. Konkrečioms savivaldybių taryboms jau patvirtinus aukštesnius tarifus „apleistai“ žemei, mokesčių mokėtojams atsiranda galimybė kvestionuoti šiuos sprendimus ir bylinėtis, keliant klausimą dėl reguliavimo atitikimo Konstitucijai.
Aukštesnis tarifas „apleistai“ žemei grindžiamas tuo, kad žemė turi būti naudojama efektyviai. Kyla klausimas, kodėl tai nepalies paties neefektyviausio žemvaldžio ir turto savininko Lietuvoje – pačios valstybės kartu su savivaldybėmis?
Aukštesnis tarifas „apleistai“ žemei grindžiamas tuo, kad žemė turi būti naudojama efektyviai. Kyla klausimas, kodėl tai nepalies paties neefektyviausio žemvaldžio ir turto savininko Lietuvoje – pačios valstybės kartu su savivaldybėmis? Skirtingų miestų vadovai teigia, kad mokesčių mokėtojams reikia pabaksnoti, kad jie susitvarkytų savo valdas. O kodėl miestų vadovybės nepradeda nuo savęs?
Apie nacionalinio stadiono griaučius kalbėta jau ne kartą. Prisiminkime Vilniaus senamiestyje, Užupyje ir kituose rajonuose esančius įvairius apleistus sklypus ir pastatus, kurie priklauso savivaldybei. Neabejotina, kad kartu sudėjus jų vertė sudaro ne vieną dešimtį milijonų litų. Sakote, savivaldybė negali susitvarkyti, nes trūksta pinigų? O mokesčių mokėtojams jų netrūksta? Gal mokesčių mokėtojai kaip tas turtingas antinas Skrudžas maudosi piniguose ir tik ir ieško progos susimokėti papildomų mokesčių?
Prieš pradėjus baksnoti pirštais į svetimą turtą, valstybė ir savivaldybės turėtų pradėti nuo savęs. Kai Lietuvoje nebeliks nė vieno valstybei ar savivaldybėms priklausančio apleisto sklypo ar pastato (jį pardavus, o ne atnaujinus), galima bus pradėti kelti klausimą apie privačios apleistos žemės apmokestinimą.
Pats faktas, kad konkrečiam savininkui priklausanti žemė yra apleista dar nereiškia, kad savininkas nori, kad ji būtų apleista. Užsitęsusios teritorijų planavimo procedūros, bloga padėtis rinkoje, griežta bankų kreditavimo politika, laukimas kada bus galima parduoti žemę užsieniečiams – priežasčių, kodėl sklypas nenaudojamas, gali būti ne viena ir ne dvi. Aukštesnio mokesčio šalininkai teigia, kad tai privers savininkus „efektyviau“ naudoti savo turtą. Ar pakeltas mokestis reikš, kad užtrukęs derinimas pagaliau pasibaigs? Ar jis reikš, kad padėtis rinkoje staiga taps gera ir apsimokės vystyti naujus projektus? Ar didesnis mokestis privers bankus išduoti žemės savininkams kreditus? Akivaizdu, kad atsakymas vienareikšmiškai neigiamas. Vienintelis dalykas, kurį privers daryti pakeltas tarifas yra mokėti keliasdešimt, o gal net šimtą kartų didesnį mokestį. Tačiau kaip apmokėti apleistos žemės tvarkymą, jei reiks mokėti didesnį mokestį? Jeigu savininkas neturės tam pinigų, teks parduoti turtą. Gal čia ir slypi pagrindinis pakelto mokesčio motyvas – priversti savininkus pusvelčiui parduoti savo turtą?
Kas yra „apleista“ žemė, kai kam gali būti intuityviai aišku, tačiau kai reikia išguldyti konkrečią tokios žemės nustatymo tvarką ir kriterijus, kyla aibė klaustukų. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste vienas iš siūlomų apleistos žemės kriterijų yra tai, kad yra išduotas statybos leidimas, bet per trejus metus nebaigtas gyvenamasis arba per dvejus metus nebaigtas komercinės paskirties pastatas. Taigi žemė gali būti šienaujama ir prižiūrima, tad vizualia ji nebus apleista, tačiau pagal veiklos kriterijų (t. y. laikiną veiklos nebuvimą) ji jau skaitysis „apleista“. Vėlgi, tai galimai kertasi su Konstitucijos dvasia dėl ūkinės veiklos reguliavimo taip, kad tai tarnautų bendrai tautos gerovei.
Tampa akivaizdu, kad naujoji tvarka atvers dar platesnius vartus korupcijai. Jau dabar verslo atstovai savivaldybes įvardina kaip labiausiai korumpuotą instituciją (Specialiųjų tyrimų tarnybos „Korupcijos žemėlapio 2011“ duomenimis). Galimybė nustatyti, kuris konkretus žemės sklypas bus laikomas apleistu, o taip pat nuo mokesčio atleisti labiau apmokestintus žemės savininkus tik padidins korupcijos prielaidas.
Gal čia ir slypi pagrindinis pakelto mokesčio motyvas – priversti savininkus pusvelčiui parduoti savo turtą?
Nors šis mokestis gali skaudžiai užgulti individualių mokesčių mokėtojų pečius, bendra išraiška jo reikšmė biudžetui yra niekinė: šiemet iš žemės mokesčio planuojama surinkti 50 mln. pajamų, 2013 m. – 54 mln. Tai sudaro mažiau negu 0,3 proc. nacionalinio biudžeto mokestinių pajamų! Jeigu įvertintume dar ir „Sodros“, ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, žemės mokesčio reikšmė bendrame surenkamų mokesčių katile sparčiai artėja prie nulio. Panaikinus šį mokestį, biudžetas to beveik nepajustų, užtat mokesčių mokėtojai galėtų atlaisvinti painios naujos tvarkos administravimui skirtus pajėgumus ir nukreipti juos produktyviai, pajamas nešančiai veiklai.
Naujoji mokesčio tvarka buvo pristatyta kaip svarbus savivaldos įrankis savivaldybėms. Tačiau net ir Vilniaus miesto savivaldybėje pripažįstama, kad įstatymas nėra visiškai aiškus. Ką tuomet galima pasakyti apie mokesčio administravimą savivaldybėse, kuriose žemesni pajėgumai ir kompetencija? Savivaldybių tarybos stengiasi naujuosius tarifus nustatyti taip, kad mokesčio šuolis pereinant nuo senųjų prie naujųjų žemės verčių nebūtų didelis, tačiau joms gali paprasčiausiai trūkti gebėjimų šiam tikslui įgyvendinti. Deja, savivaldą bandoma įtvirtinti ne nuo to galo, tad šiuo atveju galima užjausti savivaldybių tarybas, kurioms senoji valdžia paliko užduotį, galbūt viršijančią jų kompetencijas.
Viešojoje erdvėje pastebimas specialistų sutarimas, kad perėjimas prie naujosios tvarkos yra pernelyg skubotas ir kad tam nepasiruošę nei mokesčių mokėtojai, nei savivaldybių tarybos. Tai yra puiki proga naujajai koalicijai ištesėti savo pažadą dėl ankstesnės valdžios mokestinių klaidų ištaisymo, sustabdant naujojo įstatymo įsigaliojimą. Taip pat tai yra puiki pamoka, kad nauji mokestiniai įstatymai turėtų būti priimami bent jau atlikus išsamesnę analizę, išsiaiškinus, kaip siūlomos nuostatos paveiks mokesčių mokėtojus ir patvirtinus esmines įstatymo sąvokas apibrėžiančius kriterijus. Ir apskritai, prieš ravint svetimus daržus, derėtų apsikuopti ir savuose (valstybės ir savivaldybių) sklypuose, ir apkarpyti mokesčių sistemos brūzgyną.
Kaetana Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.
