Tačiau ypač opus yra „Sodros“ klausimas – jam skirkime daugiau dėmesio. Šiuo metu „Sodros“ skola siekia beveik 12 mlrd. Lt, tačiau mokslininkai nepateikia atsakymų, kaip spręsti šią problemą – sprendimas apsiriboja siūlymu tiesiog perduoti šią skolą valstybei.
„Sodros“ išlaidas siūloma mažinti perkeliant bazinę pensiją į valstybės biudžetą, t.y. perdėliojant išlaidas iš vienos kišenės į kitą. Kad valstybės biudžetas turėtų iš ko tai apmokėti, siūlomi jau minėti mokesčių pakeitimai. O juk kiekvienas galvojantis apie ateitį norėtų, kad būtų sukurta tokia sistema, kuri būsimiems pensininkams užtikrintų saugesnę senatvę. Vietoj to žmonėms siūlomi tik nauji papildomi mokesčiai.
Nauji mokesčiai problemų neišspręs
Nuraminti mokesčių mokėtojus turėtų tai, kad premjeras A.Butkevičius ryžtingai atmetė siūlymus išdarkyti Lietuvos mokesčių sistemą. Nauji mokesčiai negali ir neišspręs sisteminių problemų, tačiau gali jas dar labiau pagilinti. Nauji mokesčiai mažintų Lietuvos patrauklumą naujų darbo vietų kūrimui, skatintų iš Lietuvos pasitraukti jau esamus investuotojus.
Vis dėlto nuraminimas, kad naujų mokesčių nebus, nereiškia, kad nereikia diskutuoti apie tai, ar 5 mln. litų išleisti pagrįstai ir naudingai. Analogiškus siūlymus įvesti visuotinį NT mokestį ir visus kitus mokesčius nuolat teikia politikai, tad tai nėra naujovė.
Kai kas sakytų, kad šįkart visi šie siūlymai pateikti su apskaičiavimais ir analize. Tačiau papildomas pajamas numatantys apskaičiavimai padaryti vadinamuoju „buhalteriniu“ būdu.
Tad pateikti siūlymai labiau primena svajones apie išaugsiančias pajamas, kurios realybėje gali virsti ne augimu, o kritimu.
Pavyzdžiui, siūlant didinti pelno mokestį nuo 15 iki 20 proc., prie šiuo metu gaunamų pajamų paprasčiausiai pridėta dar trečdalis lėšų, nenagrinėjant, kokia dalis įmonių perkeltų valdymą iš Lietuvos į Estiją, Latviją, Nyderlandus, Kiprą ar kitur, ir neatsižvelgiant į tai, kad didesni mokesčiai sulėtintų ekonominę veiklą, nes dalis projektų nebeatsipirktų. Tad pateikti siūlymai labiau primena svajones apie išaugsiančias pajamas, kurios realybėje gali virsti ne augimu, o kritimu.
Nieko nedarymas kainuoja milijardus
Vis dėlto šios studijos kaina nublanksta, palyginti su tais milijardais litų, kuriuos mums visiems kainuoja nieko nedarymas ir „Sodros“ nereformavimas. Per pastaruosius šešerius metus nebuvo padaryta nieko, kas leistų būsimiems pensininkams gyventi geriau. Tuo pat metu buvo priimti blogi sprendimai. Pensijų kaupimo apimčių sumažinimas turės neigiamų padarinių būsimiems pensininkams, nes tai reiškia, kad bendros pensijų santaupos bus milijardais litų mažesnės.
Verta pastebėti, kad šios studijos užsakymo procedūrą pradėjo dar ankstesnė valdžia 2012 m. Tačiau šios studijos užsakymas ir jos vykdymas neribotam laikui nutolino esminės „Sodros“ pertvarkos įgyvendinimą. Kadangi mokslininkų išvados dėl „Sodros“ jau atmestos, vargu ar iki šios kadencijos pabaigos sulauksime realių pokyčių. Tuomet ateis nauja valdžia, o su ja – ir rizika, kad visos diskusijos prasidės iš naujo.
Niekas nenori priimti reikiamų sprendimų ir iš esmės imtis reformos todėl, kad tuomet tektų pripažinti, jog jokie papildomi mokesčiai neleis „Sodrai“ užtikrinti saugios senatvės. Prognozės rodo, kad gyventojų skaičius Lietuvoje mažės, o senyvo amžiaus gyventojų santykis su dirbančio amžiaus gyventojais augs. Jei pernai šis santykis sudarė 27 proc., tai 2040 m. jis sudarys 56 proc.
Oficialios prognozės rodo, kad privačiame pensijos kaupime nedalyvaujančio žmogaus „Sodros“ pensija 2060 m. sieks tik 27,2 proc. buvusio atlyginimo. Palyginimui, šiuo metu vidutinė pensija sudaro 44,4 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tad 2060 m. vidutinė pensija bus tokia maža, kaip 500 Lt pensija šiandien.
Oficialios prognozės rodo, kad privačiame pensijos kaupime nedalyvaujančio žmogaus „Sodros“ pensija 2060 m. sieks tik 27,2 proc. buvusio atlyginimo. Palyginimui, šiuo metu vidutinė pensija sudaro 44,4 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Saugios senatvės „Sodra“ neužtikrins – ja reikia rūpintis patiems
Vienintelė išeitis yra pripažinti „Sodros“ nepajėgumą užtikrinti saugią senatvę ir leisti žmonėms patiems susikurti kitus, papildomus šaltinius. Tai gali būti ir savarankiškas lėšų kaupimas, ir gausesnės šeimos, ir nuosavos investicijos į nekilnojamąjį turtą, ar kiti būdai.
Šiuo metu žmonių finansinės galimybės pasirūpinti papildomais šaltiniais yra menkos, nes reikšmingą jų atlyginimo dalį sudaro įmokos „Sodrai“.
Pavyzdžiui, kaip rodo skaičiuoklė mokumokesčius.lt,jeigu žmogus per mėnesį uždirba 2 000 Lt į rankas, per mėnesį jo ir darbdavio įmokos „Sodrai” sudaro 806 Lt, o per metus siekia beveik 10 tūkst. Lt. Tad perėjimas prie savarankiškesnio apsirūpinimo senatvei yra neatsiejamas nuo „Sodros“ įmokų mažinimo.
Šiandieniniai dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, kuriems dar toli iki pensijos, jaučia didelį nerimą ir neapibrėžtumą dėl savo finansinės padėties sulaukus senatvės. Tuo tarpu politikus domina gerokai trumpesnis laiko horizontas – nuo vienų rinkimų iki kitų, tad jiems trūksta paskatų imtis esminių pokyčių.
Matydami, kad prasta demografinė padėtis yra neišvengiama, politikai gali ir toliau nieko nedaryti arba sudaryti geresnes sąlygas žmonėms patiems rūpintis savo senatve.
Jei nebus pasirinktas antras būdas, kiekvienas jaunas žmogus savo kailiu pajus politikų neveiklumo kainą.
K.Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.
