Bet ar kas pasidomėjo, kad spektaklyje naudojamas š.... bus sintetinis. Ar tie didieji kritikai žino, kad analogiškų meno išraiškos formų pasaulyje būta jau prieš trisdešimt metų, pradedant Jėzumi šlapime ir tęsiant vemiančiu Jėzumi?
Natūralus toks neišprusimas, nes į Lietuvą naujausios tendencijos įvairiose srityse ateina gerokai pavėlavusios. Įdomu, ar smerkiantys R.Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ yra matę, kas su religiniais motyvais ar simboliais vyksta kitose Lietuvos meno scenose? Matyt, nežino, nes į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC) užsuka tik per „Mados infekciją“, o ne meno ieškoti.
Gal ir gerai, nes jei jie pasišautų dėl įsivaizduojamų pseudošventvagysčių uždaryti ŠMC, tai tamsuolių skaičius šalyje ir toliau sėkmingai augtų.
Neberodytume šiuolaikinio meno, kaip senais „gerais“ laikais, kai gyvenome nelaisvėje ir mums nurodinėjo, ką žiūrėti, ką klausyti bei skaityti. Būtent menas ir jo drastiškumas gali išlaisvint ne tik žmogų, bet ir šalį, menas gali sukelti revoliuciją, štai todėl jo visais laikais bijota ir bijoma, nes tai yra stipri jėga, kurią sunku pažaboti, o bijoti yra ko.
Geras menas niekada nekalba tiesmukai. Todėl reikia sugebėti pažvelgti giliau per nepriimtiną ir nemalonų paviršių bei pamatyti gilesnius kontekstus, o ne tik atstumiančią materiją. Žinoma, šis procesas priklauso nuo žiūrinčiojo ir jo akiračio.
Ar norėtume, kad ir Lietuvos vaikai geriau pažintų Lady Gaga nei Dievo Motiną Mariją?
Pavyzdžiui, jei indas garbinantis Budą, niekada nebūtų girdėjęs Jėzaus gyvenimo istorijos, tai išvydęs Nukryžiuotąjį, tikrai jo nesusietų su religiniu kontekstu, o tik su brutalia prievarta prieš žmogų.
„Sirenų“ festivalio spektaklį smerkiantys žmonės teigia, kad jis įžeidžia Jėzų, bet ne Jėzų žeidžia, o tų žmonių santykį su juo. Juk mes dažniausiai giname tai, ką mylime? Vis dėlto šiuolaikinis menas jau seniai išsilaisvinęs iš tabu – svarbu, kad jis nežudytų, nežalotų, o tikimybė, kad įžeis kieno nors įsitikinimus, visada bus... Todėl paprasčiausias sprendimas: jei negali žiūrėti – nežiūrėk.
Pastaruoju metu Bažnyčios atstovai piktinasi kūrybingu religinių motyvų disponavimu viešose erdvėse. Ar kas pamena, kada buvo tiek daug ir atvirų diskusijų apie tikėjimą bei religiją? Gal vis dėlto jų įžvelgiamas blogis gali išeiti į naudą?
Persikelkime į JAV, kur buvo padarytas tyrimas: vaikams buvo rodomos žinomų žmonių fotografijos ir prašoma juos įvardyti. Mažieji daug dažniau identifikuodavo dėdę McDonaldą nei Jėzų. Tai gal šventųjų aliuzijos gatvėse ir mene nėra visiškas blogis? Ar norėtume, kad ir Lietuvos vaikai geriau pažintų Lady Gaga nei Dievo Motiną Mariją?
Viena iš meno funkcijų yra sukelti reakciją. Kad ir kokia ji bebūtų, nes tyla yra daug labiau griaunantis dalykas, nei arši kritika. Džiugu, kad kalbos apie kultūrą ir meną verda ne tik specifiniuose bei suinteresuotuose rateliuose, bet ir žiniasklaidoje, autobusuose ar net maximose. Kita vertus, kas yra didesnė šventvagystė – žiūrėti į Jėzų teatro scenoje ar per Kūčias televizoriuje stebėti Radžio koncertą užsikandant kalėdaičiu? Kodėl niekas nerengia Seimo posėdžių ir protestų, pavyzdžiui, dėl televizijų programų, kurios peno dvasiai nesuteikia, o tik prisideda prie smegenų atrofavimo bei tamsuolių ugdymo. Kad ir kaip žiūrėsi, š... nelygus š...
