Tai absoliuti netiesa – ūkininkai moka tokius pat mokesčius, kaip ir visi individualią veiklą vykdantys subjektai. Šios veiklos sąvoką, rūšis ir kt. nustato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai, Vyriausybės nutarimai. Įstatymas nenubrėžia skirtumo tarp ūkininko ir meno kūrėjo, advokato ir kirpėjos, notaro ir prekeivio... Išskirtinai pulti žemdirbius – viešųjų ryšių akcija, deja, turinti ir politinį prieskonį.
Jei šeimai per metus – keliolika tūkstančių...
Apie tariamas lengvatas rašau jau ne pirmą kartą, šiuo klausimu teko diskutuoti Seimo Kaimo reikalų komitete, susitikimuose su žemdirbiais, kaimo žmonėmis. Visi, kas bent kiek nutuokia apie ūkininkavimą, kas iš to valgo duoną ir duoda užsidirbti kitam, vieningai sutinka, kad vadinamosios lengvatos – tai pirmiausia galimybė išgyventi europinės (ir pasaulinės!) maisto gamybos konkurencijos sąlygomis.
Grįžkime prie ne kartą jau aptarto gyventojų pajamų mokesčio (GPM), kuris šiuo metu nustatytas visoms ūkininko pajamoms. Ar gali ūkininkas bent „popieriuose“ sumažinti savo pajamas, jeigu, tarkim, plečia ūkį ir perka kelis ar keliolika hektarų žemės? Ne.
Jeigu verslininkams leidžiama apmokestinamąsias pajamas mažinti visomis išlaidomis, kurias patiria toms pajamoms uždirbti, tai ūkininkui nei technikai, nei trąšoms, nei pastatams ar žemei pirkti išleisti pinigai neišbraukiami iš pajamų.
Vidutinis ūkininkas metų gale gali apsižiūrėti, kad jo šeima per metus teuždirbo keliolika tūkstančių eurų – juk reikėjo mokėti „Sodrai“ už save (nebent ūkis mažesnis nei 4 EDV), ir už samdomą pagalbininką, ir po 21 eurą nuo kiekvienos tonos vadinamojo „žaliojo“ kuro, ir žemės mokesčius. Tuo tarpu apmokestinamųjų pajamų – daugiau kaip 100 tūkst. eurų...
Kuo kombainas skiriasi nuo motorlaivio?
„Žaliasis“ dyzelinas, kaip teigia oponentai, taipogi yra lengvata palyginti su tuo, kurį į savo bakus pila automobilių vairuotojai. Iš pirmo žvilgsnio – tikra teisybė. Tačiau visiems, kas nevažinėja keliais, dyzelinui akcizo arba visai nėra, arba jis panašaus dydžio kaip ir skirtasis žemės ūkio darbams (dyzelinis kuras krosnims, o jei norite – laivams ir lėktuvams).
Kiek traktorius ar kombainas dyzelino sunaudoja važinėdamas rajoniniais ar respublikinės reikšmės keliais? Pasak specialistų, 2-3 proc. visų 115 litrų, skirtų hektarui, kiekio. Kai praėjusios kadencijos Vyriausybė iš žemdirbių atėmė 60 mln. eurų, skirtų Kaimo rėmimo fondui, šiuos pinigus paskyrė Kelių direkcijai konkrečiam tikslui – kaimo kelių būklei gerinti. Kur nuplaukė tie pinigai?
Ar matėte kur nors „pagerintą“ kelią į vienkiemius, į atokias sodybas? Jei ir matėte, esu tikras – tai vietiniai ūkininkai, neišbrisdami purvo ir trankydamiesi duobėse, už savo lėšas sutvarkė vieškeliukus vaikams, skubantiems į mokyklą ar močiutėms į ambulatoriją. Nuėjusiai nuo scenos valdžiai apskritai derėtų žinoti, kad daugelis Europos Sąjungos šalių degalus savo ūkininkams parduoda be jokio akcizo...
Gimdymas bulvių vagoje XXI amžiuje
Dabar apie „Sodrą“. Ūkininkams, kurie yra GPM mokėtojai ir jų žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis yra 4 ekonominio dydžio vienetai (EDV) ir didesnis, įmokos skaičiuojamos nuo ne didesnės kaip praėjusių metų 7 vidutinių darbo užmokesčių sumos (5188,40 eurų). Jeigu ūkininkas neteikia GPM deklaracijos ir nedeklaruoja žemės ūkio veiklos pajamų, įmokos skaičiuojamos nuo 12 MMA per metus. Jeigu ūkininko ūkio dydis yra mažesnis negu 4 EDV, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėti nereikalaujama. Keturi EDV yra maždaug 10 ha ūkis, turintis dar ir penkias karves.
Taip, ūkininkaujantiems nustatytos žemesnės „Sodros“ įmokos. Tačiau tai padaryta ne be reikalo: verslui nuo pelno ir verslo savininkams, gaunantiems dividendus iš savo įmonių, socialinio draudimo mokesčio mokėti iš viso nereikia. Būtų socialiai neteisinga, jei ir smulkūs verslininkai, kaip ir ūkininkai, būtų verčiami mokėti „Sodros“ mokesčius nuo visų apmokestinamųjų pajamų. Todėl visiems, užsiimantiems individualia veikla ir išsiėmusiems šios veiklos pažymą nustatytos vienokios ar kitokios „lubos“.
Nors ūkininkai sveikatos draudimo tarifus moka tokius pat, tačiau tikėtis tokių pat išmokų daug metų negalėjo, ir tai buvo įtvirtinta įstatymu. Ūkininkas negalėjo susirgęs gauti ligos išmokos, ir tik visai neseniai įstatymas buvo pataisytas. Iki tol ir ūkininkėms nebuvo leidžiama išeiti gimdymo ir vaiko auginimo atostogų – kurioje dar ES valstybėje rastume tokią pasityčiojimo nuostatą?
Didelę audrą kelia tie, kurie nesupranta, kodėl neapmokestinamos tiesioginės išmokos. Įsidėmėkime – mokesčiai mokami nuo uždirbtų pajamų. Išmokos nėra uždirbamos, jos mokamos kaip kompensacija už praradimus vykdant aplinkai naudingą veiklą – būtent taip deklaruojama Europos Sąjungoje. Pagal tarptautines sutartis ES yra įsipareigojusi neremti savo žemdirbių gaminamos produkcijos, ji kompensuoja (tiesa, vokiečiams, prancūzams ir kitiems gerokai dosniau nei mums) praradimus, kuriuos patiriame ūkininkaudami taip, kad nepakenktume aplinkai ir biologinei įvairovei. Išmokos mokamos už viešąsias gėrybes, kurias sukuriame ūkininkaudami: už gražiai prižiūrėtus laukus, už švarius upelius, už kraštovaizdžio elementų išsaugojimą, už gyvybės kaime palaikymą.
Regionai „nuplaukė“?
Valstiečių ir žaliųjų partija rinkimų programoje, susitikimuose su rinkėjais, viešuose debatuose ypatingai pabrėždavo regionų plėtrą, dėmesį kaimų, miestelių žmonėms. Patvirtinta Vyriausybės programa – ir ką girdime?
„Vieni svarbiausių darbų, kurie artimiausiu metu planuojami padaryti yra mokesčių sistemos optimizavimas, visų mokestinių lengvatų peržiūra ir vertinimas, viešojo sektoriaus pertvarkos pradžia, kurioje numatytas valstybinių įmonių depolitizavimas ir valdymo skaidrinimas, taip pat – švietimo kokybės gerinimas, skatinant universitetų konkurencingumą“, – pristatydamas Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą žurnalistams kalbėjo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Girdėjai, kaimo žmogau? Kai jau bus „optimizuota“ mokesčių sistema ir peržiūrėtos „lengvatos“ (tikriausiai tos, kurias pateikė Valstybės kontrolė), po kelerių metų neliks sodybų, neliks jose žmonių, o su Lietuva kaimo jaunimas atsisveikins žvelgdamas pro svetimon šalin skraidinančio lėktuvo langą. Jau dabar didžiąją emigrantų dalį sudaro regionų gyventojai, o ateityje jie čia matys dar mažiau perspektyvų.
Kam mums kviečiai ir rugiai, visko rasime prekybos centre!
Ir dar apie vieną „diskusinį“ mokestį. Ūkininko žemė apmokestinama iki 4 proc. žemės mokestinės vertės, o tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra ūkis, Taryba. Žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus apleistas žemės ūkio naudmenas, mokestinė vertė yra jos vidutinė rinkos vertė arba vertė, nustatyta atlikus individualų žemės vertinimą, padauginta iš koeficiento 0,35. Tinkamai prižiūrimai žemės ūkio paskirties žemei taikomas vidutinę rinkos vertę mažinantis koeficientas 0,35. Vėl lengvata?
Beje, Valstybės kontrolė ir šį skaičių sumažino: „Mokestis už žemės ūkio paskirties žemę (...) 2015–2017 m. negali viršyti 0,29 euro už vieną arą“. Guodžianti citata, bet ši norma galios tik iki metų pabaigos, iš viso dvejus metus, o į duomenų sąvadą ji įrašyta kaip stulbinanti dovana kaimiečiui.
Tačiau žemės mokestį moka ir logistikos centrai, automobilių turgūs, garsūs pakelių restoranai su didelėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis, ekspozicijas prie greitkelių įsirengę technikos pardavėjai. Kiek naudos savininkui atneša hektaras javais užsėtos žemės ir kiek, tarkim, hektarą užimantis prekybos centras su visais savo priklausiniais?
Jei žemė derli, o metai geri, ūkininkas iš hektaro gaus apie 1000 eurų pajamų (pajamų, ne pelno). O prekybos centras, kuriam nesvarbu, ar lyja, ar šąla, per metus pajamas skaičiuoja nebe tūkstančiais – milijonais, dešimtimis milijonų. Jaučiate skirtumą? Tad ir žemės mokesčio skirtumas neturėtų kelti nuostabos. Kaip ir nekilnojamojo turto mokesčio lengvata bendrovėms, kurių technikos garažas ar karvidė – ne logistikos centras ir ne SPA kompleksas...
Sveiku protu, o ne emocijomis peržvelgę Valstybės kontrolės „atrastąsias“ 24 lengvatas pamatysime, kad jų iš viso taikoma – 11. Dauguma jų taikomos pagal ES teisės aktus, kai kurios duoda naudos tik labai nedidelei žemdirbių daliai, pavyzdžiui, nuo importo PVM atleidžiama žemės ūkio produkcija, užauginta ūkininkų sklypuose, esančiuose užsienio valstybėje, kuri ribojasi su Lietuvos Respublika, taip pat sėklų, trąšų ir kitų derliui apdirbti reikalingų preparatų įvežimas iš kaimyninės valstybės...
Kodėl įstatymo norma vadinama lengvata?
Kyla teisėtas klausimas, kodėl Valstybės kontrolė tai, kas apibrėžta įstatymais, poįstatyminiais aktais, vadina lengvatomis. Skubiai parengiamas tendencingas mokestinių prievolių sąvadas, neanalizuojant jų nei bendrame valstybės mokesčių sistemos kontekste, nei ES mokestinės politikos lygmenyje. Politinis užsakymas?
Žemdirbių vertimas išlaikytiniais, pjudymas su visuomenės dalimi, kuri kaimą gal matė pro automobilio langą ar nuo piliakalnio per šeimos iškylą, Lietuvai gero neduoda. Užsimojimas karpyti „lengvatas“ nurėš ir tūkstančių kaimo žmonių pragyvenimo lygį, kai kuriems – apskritai galimybę užsidirbti.
Dar pavojingesnė šito nepagrįsto puolimo pasekmė: supriešinimas, pavydo ir įtarumo skatinimas, visuomenės skaldymas. Mūsų valstybės priešai iš gerai visiems žinomos kaimyninės šalies didelius pinigus meta, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau nepatenkintų, suerzintų, piktų žmonių. Deja, į nesantaikos laužą pagalius kartais krauna ir savi.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
