Eilinį kartą Seimas parodė, kad jis negeba atsikratyti savo išankstinių nuostatų ir parodyti bent minimalų didžiadvasiškumą ir pakantumą. Smulkūs Lietuvos politikai dar kartą priėmė negarbingą ir gėdingą sprendimą.
Kalbama apie Laisvės premiją, kuri skiriama žmogui ar organizacijai už įnašą kovoje už laisvę ir demokratiją. Ja nesiekiama kaip nors pagerbti ar pažymėti populiariausią nepriklausomos Lietuvos politiką. Nesiekiama apdovanoti žmogaus dėl jo indelio, skatinant Lietuvos visuomenės tarpusavio susitarimą, solidarumą ar toleranciją. Pagaliau tai ne premija už ypatingus gebėjimus pagarbiai bendrauti su politiniais oponentais viduje ir užsienyje. Jei premijos būtų skiriamos už šias savybes, Landsbergis jų nelaimėtų, nes jų nepelnė.
Bet jis pelnė Laisvės premiją su kaupu, nes joks kitas žmogus tiek neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, taigi ir laisvės, atkovojimo. Jis yra vienintelis žmogus, kurį galima, neklastojant istorijos, laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“. Savaime aišku, kad ne jis vienas atkovojo nepriklausomybę, kaip jos vienas neiškovojo ir JAV „tėvas“ George'as Washingtonas. Be Sąjūdžio Landsbergis būtų likęs muzikos profesoriumi, nors būtina pabrėžti, kad be Landsbergio Sąjūdis būtų buvęs kitoks. Įsivaizduokime, jei Vytautui Petkevičiui būtų pasisekę perimti vadovavimą. Landsbergis nebuvo solistas ar Einzelgaengeris, jis sutelkė tvirtą komandą, kuriai priklausė Kazimieras Motieka, Česlovas Stankevičius, Bronius Kuzmickas, Algirdas Saudargas ir daugelis kitų gerų žmonių. Bet Landsbergis buvo jų vadovas, turėjo svarbų, jei ne lemiamą vaidmenį, nustatant Sąjūdžio veiklos kryptis ir priimant daugelį svarbiausių Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo sprendimų. Jis nebuvo kitų valdoma marionetė, kitų valios vykdytojas, bet tikras pirmasis asmuo.
Landsbergis buvo nepakeičiamas vadovas. Įsitikinęs, jog Lietuva turi būti laisva, jis siekė šio tikslo be jokių svyravimų ir abejonių. Jis, kaip ir daugelis Sąjūdžio vadovų, gebėjo bendrauti su žmonėmis, juos įkvėpti savo kalbomis. Oratorių buvo su kaupu, bet retas vadovas buvo toks ištvermingas, o tik nedaugelis galėjo smulkmeniškai ir pedantiškai įsigilinti į problemas, bei redaguoti pareiškimo, sutarties ar įstatymo tekstą, kai kiekvienas žodis turėjo būti tinkamai pasvertas.
Tarp Sąjūdžio vadovų būta daug puikių žmonių, bet mažai tikrų vadovų. Pasakojama, kad buvo nutarta, jog Landsbergis ir Romualdas Ozolas dalysis Sąjūdžio pirmininko pareigomis. Vieni aiškina, jog Landsbergis atsisakė perduoti vadovavimą, kiti, kad Ozolas paprašė Landsbergį pasilikti. Nors gerbiu Ozolą, bet gerai, kad jis neperėmė vadovavimo. Jis netiko toms pareigoms, nejautė gyvenimo pulso, buvo perdėm atitolęs nuo realių problemų. Bet kas gali tuo įsitikinti, perskaitęs jo tekstus, kuriuos jis skaitė per Lietuvos televiziją 1990 metais, kai buvo premjerės pavaduotojas. Kaip sakiau, oratorių buvo daug, bet jaudinančių kalbų poreikis buvo trumpalaikis. Tai puikiausiai suprato Sigitas Geda, 1989 metų pavasarį nutaręs keliauti po Lietuvą su Bernardu Brazdžioniu, užuot vykęs Maskvon dalyvauti TSRS Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje. Ir „Kukučio baladžių“ autorius nepretendavo į politikos vadovus.
Vytenis Andriukaitis, kuris mėgsta save vaizduoti tolerantišku teisuoliu, nurodydamas priežastis dėl kurių nereikia suteikti premijos Landsbergiui, parodė, kad jis nei vienas, nei kitas. Atseit, būtų buvę galima skirti premiją 6000 laisvės kovų dalyvių. Reikia juos pagerbti, bet ar Laisvės premija turėtų buti skiriama jiems visiems, ar tik vienam, ar keliems, ir koks būtų atrankos principas. Kiek prisimenu, Andriukaitis laisvės kovotojų vardan neužprotestavo ankstesnių premijų, juolab, kad jis nevisada teigiamiausiais žodžiais yra kalbėjęs apie partizanus. Landsbergis esą buvo Sąjūdžio lyderis, bet ne vienintelis. Niekas tuo neabejoja, bet vyskupas Sigitas Tamkevičius nebuvo vienintelis žmogus, leidęs Lietuvių katalikų bažnyčios kroniką ir kovojęs už tikinčiųjų teises. Kiti premijos laureatai – Antanas Terleckas, Sergejus Kovaliovas ir Adamas Michnikas – irgi nebuvo unikalūs.
Andriukaitis tvirtina, kad „kažkodėl tokio kulto vieno žmogaus nėra nei Latvijoje, nei Estijoje“. Pirma, Landsbergis yra vienas nepopuliariausių žmonių Lietuvoje, tad apie kokį kultą čia kalbama. Antra, jei Lietuvoje yra kultas, tai kultas yra Algirdo Brazausko. Andriukaitis turi puikiai prisiminti, kad 2000 metų Seimo rinkimuose dalyvavo vadinamoji A.Brazauko socialdemokratinė koalicija, nebūta jokios V.Landsbergio vardu pavadintos koalicijos. Trečia, palyginimas su Estija ir Latvija netikslus dėl įvairių priežasčių. Estijos ir Latvijos liaudies fronto vadovai dažnai keitėsi, jie neturėjo išskirtinį statusą turinčio vadovo, joks asmuo nebuvo primus inter pares. Be to, Estija ir Latvija nemetė Maskvai tokių iššūkių, nejautė panašaus spaudimo, tad jiems ir nereikėjo ypatingo susitelkimo ir vadovavimo.
Nemažai kairiųjų politikų jaučia gilią ir neracionalią antipatiją Landsbergiui, tiesiog negali jo pakęsti. Jam reiškiama kritika yra mėginimas suteikti racionalų atspalvį šiems jausmams. Ir kai kurie JAV rasistai skuba išvardyti priežastis dėl kurių jie nemėgsta juodaodžių, esą jie tinginiai, negabūs, ištvirkę ir pan.
Pirmos keturios Laisvės premijos pataikė į dešimtuką. Deja, premija dabar degraduota, nežinau, ar ji kada nors atgaus savo vertę.
Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
