Pamatęs Buratino delne penkias auksines monetas, katinas Bazilijus plačiai išplėtė aklas akis. Pagyvenusi varna nesugebėjo sulaikyti Buratino nuo naivumo protrūkio jo medinėje smegeninėje. Ir kaip nesusižavėti Alisos ir Bazilijaus pažadais?
Jie ne blogiau negu modernūs bankininkai pristatė Buratinui puikią investicijų strategiją.
„Ar norėtum, kad pinigų taptų dešimt kartų daugiau?“ – pataikaujančiai suokė Alisa. (Cituoju tiksliai pagal originalą.)
Jums tai vis dar nieko neprimena? Tai ką, pastaruosius dešimt metų visai neturėjote jokių reikalų su bankais?
Buratinas turėjo susimąstyti, kai paaiškėjo, kad pasakiškam investicijų tikslui pasiekti jam teks nuvykti į Kvailių šalį.
Koks simboliškas sutapimas! Ne vienas neišprusęs finansų srityje lietuvis atėjęs į banką tikriausiai pasijunta kvailiu, kai „protingi“ investicijų patarėjai žarstosi sąvokomis, kurių paaiškinti klientui nė nesiruošia.
O klientai nedrįsta paklausti, nes netyčia juk gali pastatyti į nepatogią padėtį vargšą bankininką. „Gal geriau neklausiu, nes iš bankininko-patarėjo veido nepanašu, kad jis pats žino, ką šneka“, mąsto nelaimėlis būsimasis buratinas.
Todėl ir nereikia stebėtis, jog Alisos ir Bazilijaus įvaldytas psichologinis manipuliavimas, geros neurolingvistinio programavimo žinios, neva racionalūs argumentai (vien ko vertos laputės Alisos pademonstruotos neeilinės investicijų žinios, paremtos trimis burtažodžiais!) įtikino mūsų Buratiną iš pasakos.
Ir čia prasideda visas įdomumas. Nuo gražiojo, laimingai pasibaigiančio A.Tolstojaus scenarijaus mūsiškių Lietuvos buratinų ir Bazilijaus beigi Alisos gyvenimas gerokai nukrypsta.
Pasirodo, teisūs ne užkietėję optimistai, o užkietėję pesimistai: viskas gerai baigiasi tik pasakose. Todėl šimtai Lietuvos žmonių dabar yra tapę „buratinais“ – bankininkų godumo įkaitais.
Lietuviški bazilijai pakasa Buratino auksinius į jo paties žemę. Ir paėmę Buratino pinigus niekur sprukti nežada (Oi, suklydau, kaip čia aš užmiršau sprukimo į Skandinaviją maršrutą?).
Šiuolaikinis pasaulis nemenkai pažengė pirmyn nuo tų kūdikiško naivumo laikų, kai A.Tolstojus paskelbė savo kūrinėlį. Pasakos lapė ir pasakos katinas pasidalijo Buratino auksinius pusiau, tačiau galiausiai jiems teko patirti milicininkų rūstybę ir emigruoti į Tarabariją.
Tuo metu lietuviški bazilijai pakasa Buratino auksinius į jo paties žemę. Ir paėmę Buratino pinigus niekur sprukti nežada (Oi, suklydau, kaip čia aš užmiršau sprukimo į Skandinaviją maršrutą?).
2007-2008 metais reklaminiai kai kurių bankų bukletai kvietė: „Įdarbink nekilnojamąjį turtą!“. Dabar tuometiniai bankininkai to nenori nė iš tolo prisiminti, gerai, kad vienas kitas „buratinas“ yra išsaugojęs laikraštuką ar skrajutę su pridalintais saldžiais pažadais.
Užkasęs pinigus į savo brangią žemę, paveldėtą iš dailidės Džiuzepės, Buratinas iš Bazilijaus išgirsta verdiktą: „Ir tavo pinigai, ir tavo žemė dabar mūsų. Kodėl? Neklausinėk – mokėk“.
Buratinas moka, o nusprendęs pasiskųsti teisėjui moka dar daugiau – jau ne tik Bazilijui, bet ir advokatui. Visi aplink stebisi: „Oi, ai, kaip čia gali būti, kad ne tik auksinius, bet ir žemę atima?“.
Gera žinia – kaip iš pasakos pasirodo Lietuvos banko artemonai ir piktuosius Bazilijų bei Alisą sudrausmina, tačiau šiedu pasiduoti neketina. Artemonas su Malvina jiems neva ne autoritetas! Jiems reikia dar auksinių, dar žemės, dar gėrybių.
Ištroškęs svetimo turto, katinas pasiima moderniausią mobilųjį telefoną, įslenka į Buratino celę po laiptais, ir įsirašo Buratino rypavimus apie tai, kad medinėje galvelėje pritrūko... ne, ne proto, pritrūko valios atsispirti gero gyvenimo Kvailių šalyje pažadams.
Lapė nusprendžia – pakišim teisėjui garso įrašą, gal pripažins Buratiną nepakaltinamu?
Taip ir sukasi jau kelinti metai Bazilijaus, Karabaso, Alisos ir daugelio šimtų Lietuvos buratinų kančių istorijos. Pasimokę iš kitų nesėkmės lietuviai kantriai klauso per žinias besiguodžiančios Ispanijos senutės skleidžiamą išmintį: „Pasitikėti bankais? Na jau ne. Geriau pakišiu savo pinigus po čiužiniu.“
Lieka neatsakytas iki šiol klausimas: kas kaltesni? Aukos ar jas suvilioję gudručiai? (Telefoninių sukčių atveju atsakymas aiškus, ar ne?). Jei nesate tikri, paklauskite šito savo vaikų, kurie vis dar atvira širdimi (tikriausiai) skaito prieš miegą Aleksejaus Tolstojaus „Auksinį raktelį“. Jie jums pasakys, jie turi sąžinę.
„Lapė skrebino užraktą ir kartojo:
– Dabar niekur nepaspruksit! Niekur nesidėsit, kvaili berniūkščiai! Jau naktis, visi miega, niekas jums nepadės! O jūsų pudeliui aš perkąsiu gerklę!“ (Vertimas kuklaus jūsų tarno).
Štai taip. Linkiu išsaugoti sveiką gerklę, mieli bankų klientai.
K.Kupšys yra asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius.
