Lietuva turėtų imtis iniciatyvos priimti net daugiau pabėgėlių, nei šiandien pasiūlė Europos Komisija. Užuot pasyviai reagavus ir priešinusis, laikas imtis tegu nedidelės, bent jau regioninio masto iniciatyvos. Ir tai mūsų gyvybinis interesas dėl trijų pagrindinių priežasčių.
Pirma, Europos Sąjungos pasidalinimas į atjaučiančią ir priimančią Vakarų Europą ir abejingą, buką Rytų Europą gali sugriauti tai, kas buvo pasiekta per pastaruosius du dešimtmečius integruojant padalintą Europą. Dabartinė pabėgėlių problema yra solidarumo klausimas, ir į jį reikia atsakyti.
Trumparegiškas požiūris į dabartinę pabėgėlių krizę mažina solidarumo rezervą – taip mes patys sau šaunam į kojas.
Mums solidarumo iš kitų ES šalių iki šiol reikėjo ir reikės daugiau, nei mūsų solidarumo. Reikėjo ir reikės saugumo, ypač didėjant Rusijos grėsmei, reikėjo ir reikės ES pinigų investicijoms (80 procentų visų Lietuvos viešųjų investicijų finansuojama iš ES struktūrinių fondų), reikėjo ir reikės judėjimo laisvės tiek Lietuvos žmonėms, tiek Lietuvos prekėms. Trumparegiškas požiūris į dabartinę pabėgėlių krizę mažina solidarumo rezervą – taip mes patys sau šaunam į kojas.
Antra, pabėgėliai Lietuvai reikalingi didinant valstybės ir visuomenės atvirumą. Taip, pabėgėlių, ypač iš tolimų musulmoniškų kraštų su labai skirtinga civilizacine ir kultūrine patirtimi integracija Lietuvoje būtų labai sudėtinga. Ne visi pabėgėliai ir norės integruotis. Tačiau Lietuvai teks vis labiau susidurti su kitoniškumu, ir toks susidūrimas neišvengiamas. Ir reikalingas, norint kad visuomenė išmoktų labiau toleruoti kitokius žmones, kad taptų kūrybiškesnė, atviresnė, labiau atjaučianti.
Trečia, migrantai, jei tam būtų sudarytos, sąlygos, galėtų integruotis į Lietuvos darbo rinką, kuriai vis labiau reikia naujų žmonių.
Šitai iniciatyvai reikia ruoštis. Tam reikėtų ir valstybės institucijų, ir visuomenės darbo. Lietuvos Vyriausybė galėtų paskirti įgaliotinį pabėgėlių problemos sprendimui – priėmimas, paskirstymas, apgyvendinimas, integracijos reikalai. Tai būtų nauja viešosios politikos sritis. Tam pradžiai tiktų energingas ir aktyvus ambasadorius ypatingiems pavedimams Užsienio reikalų ministerijos sistemoje – tokių žmonių yra.
Tam reikėtų nuolat veikiančios įvairių institucijų, ypač vidaus reikalų sistemos, koordinacinės komandos. Tam reikėtų lėšų – ir tam būtina ne laukti ES paramos, bet skirti savas nacionalinio biudžeto lėšas. Tam reikėtų ir įvairių visuomeninių organizacijų aljanso. Tam reikėtų ir politinės lyderystės.
Pabėgėlių problemos nenoriu supaprastinti. Ji labai sudėtinga. Tačiau laikas baigti stručio politiką ir ištraukti galvą iš smėlio.
Dr.K.Maniokas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vyr. mokslinis bendradarbis.
