To tikrai turėtų pakakti, kad užsienietis įsitikintų ne į trečiojo pasaulio šalį patekęs. O mums – kad pagalvotume, ar iš tikrųjų esame tokie, kokie norime atrodyti. Juk krizė, rodos, puikiai išryškina tuos, kurie iki tol gyveno ne pagal savo galimybes. Štai kad ir apie tuos pačius automobilius kalbant. Penkerius metus iki krizės pradžios (jei laikysime, kad ji prasidėjo baigiantis 2008-iesiems) disponuojamosios Lietuvos gyventojų pajamos kasmet augdavo vidutiniškai 16 proc.
Tačiau lengvųjų automobilių pirkimo išsimokėtinai naujai sudarytų sutarčių vertė, Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, tuo pačiu laikotarpiu kasmet augdavo beveik trečdaliu. Skirtumas akivaizdus. Rodos, sparčiai augant pajamoms užvaldė kiek perdėti lūkesčiai: tikėdamiesi, kad pajamos ir toliau tik didės, gyventojai ne tik didino vartojimą, bet ir nepamatuotai išlaidavo ateities pajamų sąskaita.
Kaip žinome, daugelis jau savo kailiu įsitikino, kad tikėtis galime, ko norime, bet įgyvendinti tas viltis niekas nėra įpareigotas. Taigi šioje vietoje galite tam Lietuvos svečiui iš užsienio papasakoti apie neseniai užatlantėje atliktą, bet ir Lietuvai aktualų tyrimą, atskleidusį, kad tik vieną iš dešimties milijonieriaus vertų mašinų vairuoja tikras milijonierius. Kiti – tik išlaidauja. Pavyzdžiui, vidutinė metinė infliacija transporto sektoriuje 2004–2008 m. laikotarpiu buvo apie 5 proc., tačiau išlaidų transportui augimas siekė vidutiniškai 13,6 proc. per metus.
Kaltos ne tik kainos
Panaši situacija ir restoranų bei viešbučių sektoriuje. Čia vidutinis metinis kainų kilimas siekė apie 8 proc., tuo tarpu išlaidos augo netgi sparčiau nei pajamos – apie 16,8 proc. Išvada peršasi viena: Lietuvos gyventojų išlaidos neadekvačiai pajamoms augo ne tiek dėl didėjančių kainų, kurias taip mėgstame apkaltinti, kiek dėl didesnio vartojimo bei brangesnių paslaugų ar produktų pasirinkimo.
Tai įrodo ir apie neracionalų išlaidų paskirstymą liudijantis išlaidų ir kainų augimo santykis. Štai 25 Europos Sąjungos šalyse vidutinis vartojimo išlaidų procentinis pokytis 2002–2008 m. buvo lygus 1,3 proc., o Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu šis pokytis siekė 8,8 proc. Ir tai ne vienintelis mūsų ir kitų europiečių skirtumas. „Eurostat“ statistika rodo, kad 2002–2007 m., kai pajamos sparčiai augo, Lietuvos namų ūkiai, priešingai nei visose kitose Europos Sąjungos valstybėse, daugiau skolinosi nei skolino, t. y. paėmė daugiau paskolų nei padėjo indėlių.
Išgyvename ir turėdami mažiau
Dabar jau galime drąsiai sakyti, kad anksčiau susiformavęs ir tarsi įpročiu virtęs siekis turėti nuosavą būstą (nors pusė vokiečių ir bent 40 proc. olandų būstą nuomojasi ir vargo nemato) bei, jeigu ne geresnę, tai bent jau tokią pat prabangią mašiną kaip kaimyno, daugeliui lietuvių tapo mažų mažiausiai kančia.
Mat dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad iki šiol čia nagrinėti duomenys siekė tik 2008 m., kurių pačioje pradžioje krizė, iš Lietuvos žvelgiant, dar atrodė visiškai neįtikima. Dabar laikai visai kiti: vienokių ar kitokių skolų turi daugiau nei ketvirtadalis namų ūkių, o 2009-aisiais lietuvių vartojimo išlaidos, priešingai nei įsipareigojimai, sumažėjo 15 proc.
Vadinasi, išgyvename ir turėdami mažiau, nei norisi. Matyt, nepamirštame, kad tai vis tiek daugiau nei turėjome vos prieš kelerius metus, ir prisimename, kad daugelis milijonierių pradėjo nuo nulio. Gal jau supratome, kad norėdami būti turtingi pirmiausia turime nustoti elgtis taip, lyg turtingi būtume jau dabar?