Kitaip sakant, strateginė konservatorių užmačia dominuoti dešiniajame politikos sparne prijungiant visas dešiniąsias partijas davė nelauktų neigiamų rezultatų – konfliktus, skaldymąsi ir partijos narių sutrikimą prieš rinkimus.
Kai konservatoriai jungėsi su Lietuvos krikščionimis demokratais, atrodė, kad taip bus sustiprintas organizacinis partijos pagrindas, nes partija siekė perimti tokias ideologines ir vertybines politikos sferas, kurios tradiciškai buvo krikščionių demokratų atrama, tarkime, Katalikų bažnyčia.
Tačiau Bažnyčia sugebėjo išlaikyti neutralią poziciją praktinės politikos atžvilgiu, o Lietuvos krikščionys demokratai labiau padidino suvienytosios partijos narių skaičių, nei partinės veiklos kokybę.
Bet Seimo rinkimai po susijungimo Tėvynės sąjungai buvo sėkmingi, todėl niekas nesusimąstė apie galimas dešiniosios politikos monopolijos pasekmes.
Tai, kad nesutarimų bei konfliktų potencialas auga, rodo ir tai, kad nei A.Kubilius, nei I.Degutienė nei V.Landsbergis nebedrįsta kalbėti visos partijos vardu.
Po to, kai į Tėvynės sąjungą buvo įtraukti tautininkai, prasidėjo sumaištis. Kiekviena partija, atėjusi į Tėvynės sąjungą, liko su savo vadų ir valdybų pretenzijomis.
Matyt, ta pati istorija kartojosi ir regionuose. Tapo aišku, kad Tėvynės sąjunga, prijungusi visas galimas dešiniojo sparno politines struktūras, nesugebėjo jų sulydyti į vieningą organizaciją.
Konservatoriai iš esmės tapo skėčiu, apsimetusiu partija ir deklaruojančiu savo veikimą kaip vieningos partijos. Tačiau įtampa Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų erdvėje kaupėsi.
Papildomu konflikto stimulu tapo tai, kad vis atsirasdavo lyderių, kurie imdavo kalbėti visų (suvienytųjų) konservatorių vardu.
Iš tiesų taip ir nesusivienijusioje struktūroje brendo nepasitenkinimas bendrais politiniais sprendimais, organizacine tvarka, ekonominiais ir ūkiniais partijai atstovaujančiųjų politikų bei ministrų sprendimais.
Tai, kad nesutarimų bei konfliktų potencialas partijoje auga, rodo ir tai, kad dabar jau nei A.Kubilius, nei I.Degutienė, nei V.Landsbergis nebedrįsta kalbėti visos partijos vardu.
Kiekvienas jų jau kalba tik už save: „Aš manau“, „man atrodo“, „esu tikras“. Diplomatiškai bandoma lyg ir atstovauti partijai, bet tik taip, kad nebūtų užminta ant kojos tiems, kurie, nors yra konservatoriai, bet mąsto visiškai kitaip.
Ekonominė krizė ir sumenkę partijos reitingai tik padidino įtampą. Veikėjas, nustumtas į rinkimų sąrašo apačią, staiga atsimena, kad jis buvo kitos partijos narys.
Todėl dabar konservatoriai priversti spręsti ne tiek uždavinius prieš rinkimus, kiek derinti visų savo sudedamųjų dalių pretenzijas ir raminti jas pažadais apie galimus postus bei malones po rinkimų.
Tačiau po rinkimų valdžioje bus jau kiti žmonės, ir niekas iš konservatorių nenorės prisiminti, ką ir kiek pažadėjo saviems.
