Kristina Aksamitaitė: Nepatogiam kine – tik patogi nuomonė?

Tai – žvilgsnis į tuos namus ne pro rakto skylutę, o iš labai arti. Be jokių pagražinimų pasakojamos vaikų dramos, kai jiems labai skauda, nes turi meluoti apie du tėčius, kai kyla klausimų, kodėl Dievas, kuriam meldžiasi dvi mamos, tuo pat metu gali jas nuteisti amžiams degti pragare už meilę viena kitai, kai ieškoma kelio rasti vietą, kur pagaliau tavo šeima bus priimta, kai bandoma suvokti, ką reiškia būti vyru moterų apsupty.

Filmas aprėpia labai platų spektrą aktualių klausimų. Be to, buvau bendravusi su šio filmo režisiere Maya Newell, todėl į filmą ėjau vedama dar didesnio smalsumo pagaliau išvysti rezultatą. Ir jis nenuvylė. Nuvylė po filmo vykusi diskusija (?).

Kas gi yra diskusija? Discussio yra tyrimas, nagrinėjimas. Discussio yra viešas kokio nors dalyko svarstymas, aptarimas, ginčas. Mano galva, diskusijos pagrindinis ingredientas, be kurio ji tiesiog tampa vištienos sriuba be vištienos, – tai dvi pusės, dvi skirtingos nuomonės. Tuomet galima diskutuoti, ginčytis, kelti įvairiapusius klausimus ir ieškoti bendrų taškų, išeičių iš problemos. Kai į „diskusiją“ susirenka vienos nuomonės šalininkai, ji tampa neįmanoma. Ji paverčiama bendraminčių pasisėdėjimu ir paplepėjimu apie tai, kam visi pritaria, o tuo tarpu problema niekur nedingsta.

Šeštadienį vykusioje diskusijoje kai kurie LGBT bendruomenę palaikantys žiūrovai pademonstravo, kad yra ne mažiau netolerantiški.

„Viešojoje erdvėje vis daugiau diskutuojama apie santuokos lygybę, vis daugiau valstybių Europoje ir JAV priima sprendimus įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Šių diskusijų fone pasigirsta ir įvairių vertinimų, kas bus, jeigu homoseksualiems žmonėms bus leista tuoktis, kaip gyvens vaikai tokiose šeimose, tvirtinant, kad jų gerovei užtikrinti būtinai reikia motinos ir tėvo. Kol vyksta svarstymai, vaikai tos pačios lyties šeimose auga, eina į darželius, mokyklas, nepaisant to, kad Lietuvoje nei partnerystė, nei santuoka nėra įteisintos“, – taip buvo pristatomas šeštadienio renginys.

Diskusijoje turėjo būti keliami klausimai, ar Lietuvos mokyklos yra saugi erdvė visiems vaikams? Kokius klausimus sau kelia tos pačios lyties šeimos prieš išleisdamos savo vaikus į darželį ir mokyklą? Kokios vaikų patirtys ugdymo įstaigose? Kokią įtaką turi vaikų vystymuisi jų šeimos formos smerkimas viešoje erdvėje? Ko reikia, norint Lietuvos mokyklose sukurti saugią erdvę vaikams iš įvairių šeimų? Ne į visus šiuos klausimus atsakymus išgirdau. O labiausiai nuvylė tai, kad buvo tildoma kitokia – nepatogi – nuomonė.

Vienas žiūrovas teisingai, mano galva, pastebėjo, kad į „diskusiją“ buvo pakviesti vien vienos lyties asmenų santuokas remiantys pašnekovai.

Diskusijos dalyviai: Roma Pinkevičienė, mokytoja, trenerė, asociacijos „In Corpore“ steigėja, Lina Rasimaitė, psichologė, dirbanti mokykloje, mama, kartu su partnere auginanti dvejų metų sūnų, mama, kartu su partnere auginanti septynerių metų dukrą, ir Vilma Gabrieliūtė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė, projekto www.ivairiseima.lt iniciatorė, edukologė. Diskusiją moderavo žurnalistė, radijo laidų vedėja Audra Čepkauskaitė.

Po šio vyriškio pastabos priešingą nuomonę turėjusi trijulė, sėdėjusi netoli manęs, pradėjo juoktis, o viena iš jų skėsčiodama rankomis suriko: „Na, viršūnė!“ Viršūnė greičiau yra tai, kad LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs žmonės) bendruomenė, siekdama, jog heteroseksualūs asmenys pagaliau išsilaisvintų iš homofobijos pančių, pati tokiais veiksmais parodo esanti netolerantiška.

Kai į jų daržą skrieja akmuo „kad pabodo jų garsūs riksmai apie save“, jų iš kišenės ištraukiamas argumentas – nereikėtų taip garsiai rėkti, jeigu visuomenė nebūtų tokia homofobiška. Jeigu homoseksualios poros galėtų laisvai deklaruoti savo meilę, poros ramiai eitų gatvėmis susikibusios už rankų, nesibaimindamos užgauliojimų ar išpuolių prieš jas, jos galėtų auginti vaikus, nebijodamos, kad jų atžalos sulauks pasmerkimo.

Taip, aš tam pritariu ir pati rašau LGBT temomis, siekdama skatinti visuomenės toleranciją, suvokdama, kaip svarbu kovoti už žmogaus teises.

Šeštadienį vykusioje diskusijoje kai kurie LGBT bendruomenę palaikantys žiūrovai pademonstravo, kad yra ne mažiau netolerantiški. Vyriškis, kuris taktiškai pasakė teisingą pastabą, salėje sulaukė pašaipų.

Galiausiai, kai norėjo pratęsti savo mintį, kad yra nusiteikęs tolerantiškai prieš kitokios nei jis seksualinės orientacijos žmones, tačiau nepritaria, kad vaikai augtų įvairiose šeimose, diskusijos moderatorės buvo tiesiog užtildytas. Tai buvo neprofesionalu, net jeigu seko planuotas diskusijos laikas. Nes po to dar pakako laiko pasisakyti „patogiai“ mąstantiems.

Mano galva, būtent diskusijose gimsta sprendimai. Kokius sprendimus galime rasti tik LGBT draugiškoje aplinkoje? Kaip padaryti, kad visi gyventume tolerantiškesnėje visuomenėje, kad nepriklausomai nuo to, ar vyras myli vyrą, ar moterį, ar moteris myli moterį, ar vyrą, pirmiausia visiems rūpėtų žmogus ir jo teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus, visiems būtų suprantamas jų noras mylėti be baimės, auginti vaikus be pasmerkimo?

Tai, ką pamačiau šeštadienį, mane šokiravo. Be to, girdėjau ne diskusiją, o bendraminčių pašnekesį. Užsidarykime nedideliuose taip pat galvojančių būreliuose ir nieko nepasieksime. Renginys buvo viešas, sutraukęs sausakimšą salę įvairiai mąstančių žmonių. Buvo padovanota galimybė diskutuoti, ieškoti bendrų sprendimų, pasakyti vieni kitiems, kaip jaučiamės ir kodėl taip galvojame, kokias išeitis matome. Nepavyko.

Ar iš tiesų LGBT bendruomenė mano, kad tolerancijos galima pasiekti ignoruojant „nepatogią“ nuomonę?

TAIP PAT SKAITYKITE: Lesbietė, auginanti dukrą: homoseksualumo neišmoksi kaip pamokos, tai – tiesiog tavyje (I dalis)