Net ir nuo gero oro, net ir nuo atostogų, net ir nuo nuostabaus draugo – nuo visko, kas juoda ir baisu, o ir kas gera ir šviesu, gali pavargti. Ką tada darome?
Tikintys grįžta prie maldos, ieškantys – prie meditacijų, verslo didieji užsisako lėktuvo bilietus, menininkai neria į savo vidinius spalvų, garsų ar šokių pasaulius. Bet esmė visiems ta pati – pabėgti.
„Mūsų smegenys užspaudė mūsų širdis: mes nebemokame nei šokti iš širdies, nei liūdėti iš širdies, nei džiaugtis iš širdies, nei pykti iš širdies“, – prieš pasileisdamas į gaivališkus judesius ir jau trečią kartą per dieną kviesdamas visus beveik valandos šokiui be ritmo, be taktų, be mąstymo sako Arnas Kazickas-Haridas.
Mūsų smegenys užspaudė mūsų širdis: mes nebemokame nei šokti iš širdies, nei liūdėti iš širdies, nei džiaugtis iš širdies, nei pykti iš širdies.
Jis jogos mokytojas. Bet nenusigąskite – ne tos sustingusios ir labai rimtos. Žinoma, kad jis ieško pats ir moko kitus rasti atsakymus į klausimus „Kas aš esu?“ arba „Kas aš nesu?“ (nes niekas to nemoko nei mokykloje, nei universitete, nes visiems daug labiau rūpi, kaip išmokti valdyti). Tačiau jo būdai atveria duris džiaugsmui, atvirumui, šviesai.
Kaip? Tarkime, su dėkingumo savo kūnui ar dėkingumui visiems šokiais arba sąmoningo vaikščiojimo, valgymo ar patylėjimo pusvalandžiais. Tačiau žodžiais čia tų patyrimų nepaaiškinsi, šokio džiaugsmo ar kaip krenti it lapas iš laimės neaprašysi, tai nestrikim. Kalbėkime toliau apie leidimą ir paleidimą.
Kam visa tai?
Net gydytojai sako, kad pailsime tik tada, kai pakeičiame erdvę, išsiplėšiame iš rutinos, akys nustemba nuo kitokios spalvos horizonto. Taip porą sykių per metus galima išvažiuoti… patylėti.
Kam to reikia, paklausite? Pastebėkite šiandien visus, su kuriais kalbėsite, kuriems kalbėsite ir ką kalbėsite. Nesakau, kad bus daug triukšmo ir šiukšlių (nes ir taip aišku, kad bus), nesakau, kad pokalbiai gali būti ir labai įkvepiantys, malonūs, turtingi, bet vis dėlto. Ar tikrai visi ištarti garsai bus būtini? Pastebėkite, kaip jie vargina ir išderina, kaip atima jėgas ir lengvumą. Net ir tie bereikšmiai, bet žavingi mandagumo „small talk“, net ir tie patarimai, kurių mūsų niekas neklausia, o tik guodžiasi ir lyg save savo pasakojimu ramina, net ir ta mūsų nuomonė, kuri taip nežmoniškai dažnai iš tikrųjų nieko ir nedomina. Nors ir visą dieną nebūsite padarę nė vieno aktyvaus pratimo raumenims, vakare nepavilksite kojų. Kodėl?
Nes žodžiai yra energija.
Nes kuo daugiau žmonių, tuo mažiau savęs.
Nes išsitaškome be proto, be pauzių, be taškų ir be kablelių.
Ir tada ateina metas save susirinkti, susisiurbti, sugerti. Ateina metas tyliai patylėti tyloje.