Pagrindinė – jau seniai strategine užsienio politikos kryptimi laikomos demokratizacijos politikos rytinėje kaimynystėje kvestionavimas. Kritikų argumentas – pernelyg aktyvi ir bekompromisė Lietuvos veikla siekiant demokratizuoti Baltarusiją, Rusiją, Gruziją, Ukrainą ir kitas rytines kaimynes supriešino Lietuva su kaimynais ir sukėlė daugybę ekonominių (dėl sankcijų Rusijai ir Baltarusijai kenčia Lietuvos verslas) bei sociopolitinių (dėl spaudimo A.Lukašenkai auga nelegalių migrantų srautai) problemų.
Greičiausiai tik sutapimas, bet suaktyvėjusios diskusijos dėl to, kokia turi būti Lietuvos užsienio politika, laike sutapo su iki šiol vienintelio valstybinio lygmens dokumento, kalbančio apie užsienio politiką, galiojimo pabaiga.
Kaip žinia, Lietuvoje nėra bendros užsienio politikos strategijos. Vienintelis strategiškai reikšmingu laikytinas valstybinio lygmens politinis dokumentas dėl užsienio politikos iki šiol buvo 2014 m. pasirašytas politinių partijų susitarimas „Dėl 2014–2020 metų užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių“, kuris formaliai baigė galioti 2020 metais. Nors 2018 m. buvo pasirašytas atnaujintas susitarimas „Dėl Lietuvos gynybos politikos gairių“, jame jau kalbama tik apie gynybos politiką, o užsienio politika ir jos principai bei prioritetai apskritai neminimi.
Užsienio politika tampa galios žaidimų įkaitu.
Tai reiškia, kad formaliai nebelikę konceptualaus pagrindo užsienio politikos formavimui ir vykdymui. Aišku, yra Vyriausybės programa ir jos užsienio politikos dalis, kuri kalba apie Lietuvą, kaip laisvės ir demokratijos plėtros centrą. Tačiau esamoje politinėje situacijoje valdanti dauguma Seime ir Vyriausybėje neturi sutarimo beveik jokiu klausimu su šalies Prezidentu. O būtent pastarasis konstituciškai yra užsienio politiką formuojantis centras.
Išliekant Prezidento ir Vyriausybės nesutarimams, institucijos, kurios turėtų kartu vykdyti užsienio politiką, sunkiai koordinuoja savo veiksmus. Nors tai yra siekio turėti daugiau įtakos ir populiarumo vidaus politikoje pasekmė, užsienio politika tampa vidinių nesutarimų (galios žaidimų) įkaitu. Ramybės ir pozityvumo neįneša ir opozicija, kuri (visiškai natūraliai) siekia mažinti valdančiųjų populiarumą nuolatos baksnodama į tikras ir įsivaizduojamas pastarųjų klaidas. Taigi, vidaus politikos kovos, nepalanki išorinė situacija (migrantų iššūkis), trūkumai krizių valdymo mechanizmuose lemia, kad Lietuvos užsienio politika šiandien yra tam tikroje turbulencijos zonoje. Kaip įveikti šią turbulenciją?
Nors lengvų praktinių receptų nėra, pagrindinė sąlyga galėtų ir turėtų būti sutarimas – geriausiai nacionalinis – dėl užsienio politikos prioritetų ir principų. Šiandien tokio sutarimo trūksta, kad ir kaip valdantieji bandytų įtikinti ankstesnės užsienio politikos tęstinumo neišvengiamumu. Bendra strategija dėl to, ko siekiame ir kokiomis priemonėmis tai darome, būtų stiprus žingsnis nuimant užsienio politikos figūrą nuo vidaus politinių kovų šachmatų lentos.
Jau išbandytas kelias galėtų būti ir politinių partijų susitarimas dėl užsienio politikos principų. Jei tai nebus padaryta, užsienio politika bus toliau manipuliuojama siekiant ne užsienio politikos tikslų. Be to, vidiniai nesutarimai bus sėkmingai išnaudojami nedraugiškų išorinių jėgų. Jau dabar pastebimas veikėjų ir informacinių kanalų, susijusių su šalimis, kurios įvardijamos kaip pagrindinės grėsmės Lietuvos saugumui, suaktyvėjimas kaltinant šalies valdžią būtent užsienio politikos neadekvatumu.
Užsienio politika dažniausiai yra „dviejų lygių žaidimas“ – pirmame lygyje bendraujama su užsienio šalimi, o antrame – su vidaus politikos veikėjais. Kuo didesnis vidaus veikėjų sutarimas dėl užsienio politikos šalies viduje, tuo efektyvesnė užsienio politika išorinių žaidėjų atžvilgiu. Ir atvirkščiai – kuo daugiau vidinių nesutarimų, tuo sunkiau turėti efektyvią užsienio politiką.
Šiandieniniai nesutarimai dėl to, kaip elgtis su migrantais ar A.Lukašenkos režimu, yra peilis Lietuvos užsienio politikos efektyvumui. Be abejo, valdantieji gali atkakliai stumti savo liniją ir neieškoti kompromisų, taip rodydami politinę valią, bet sukurdami prielaidas dar aktyvesniam kiršinimui iš vidinių bei išorinių oponentų bei rizikuodami elektorato praradimu.
Lygiai taip pat jie gali inicijuoti atvirą diskusiją/dialogą dėl užsienio politikos be išankstinių sąlygų ir pakviesti visus suinteresuotus veikėjus kalbėti argumentais ir rasti konsensusą. Tuomet jau opozicija (o esamoje padėtyje – ir Prezidentas) turėtų spręsti, ar eiti į dialogą ir ieškoti kompromiso, ar užsiimti nelanksčią poziciją ir žaisti „viščiuko žaidimą“ iki galo, taip siekiant laimėti vidaus politinę kovą, bet rizikuojant vidinių įtampų didinimu ir užsienio politikos destabilizavimu.
Formaliai, lyderystė ieškant konsensuso arba tiesiog primetant savo valią lyg ir turėtų kilti iš Prezidentūros. Konstituciškai – tai Prezidento kompetencijos sritis. Pakankamai neapibrėžtoje situacijoje, kokią turime šiandien, lyderystė būtų itin reikalinga. Nes pasirinkimas yra tarp individualių ambicijų ir chaos(ėli)o arba aiškios valstybinės politikos iškėlimo aukščiau tų individualių ambicijų. Tikrai nelengva. Bet tikrai įmanoma.
Laurynas Jonavičius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
