Abi pusės yra aršiai susipriešinusios, abi radikalizavosi, o vidurio kelio ir jokios alternatyvos nėra – sustabarėjusi dvipartinė sistema jokių kitų galimybių nepalieka.
Pažvelgus iš šalies JAV prezidento rinkimai atrodo savotiškai. 2016 m., šiek tiek suapvalinus, Donaldas Trumpas gavo 63 milijonus piliečių balsų, Hillary Clinton – 65,9 milijono, t.y. beveik trimis milijonais daugiau. Bet Clinton rinkimus pralaimėjo. Jokioje Europos valstybėje toks laimėtojo ir pralaimėtojo santykis neįsivaizduojamas. Antra vertus, formaliai jokios neteisybės čia nėra – viskas vyko pagal visiems iš anksto žinomas ir visų pripažįstamas taisykles, ir niekas neginčijo ir negalėjo ginčyti rinkimų rezultatų būtent dėl tokios disproporcijos.
Tik klausimas, kokia demokratinė tokių taisyklių vertė. Šios taisyklės nustato, kad prezidentą galiausiai išrenka ne rinkėjai, t.y. piliečiai, bet vadinamieji rinkikai (electors). Žinoma, atsižvelgdami į rinkėjų valią, bet su savotiška aritmetika. Oficialiai pripažįstama, kad rinkimai yra netiesioginiai, t.y. kitaip negu bene visose demokratinėse valstybėse, čia negalioja principas „vienas asmuo – vienas balsas“. Sistema nustato šimtaprocentinį laimėtoją kiekvienoje atskiroje valstijoje (išskyrus dvi mažas). Kitaip sakant, tas kandidatas, kuris laimėjo bent kokią daugumą kokioje nors valstijoje, gauna tos valstijos rinkikų šimtaprocentinį palaikymą. Galima sakyti, kad visos šalies prezidento rinkimai vyksta atskirai kiekvienoje valstijoje.
Dėl to mažesnės valstijos įgyja pagal gyventojų (piliečių) skaičių neproporcingai didelį svorį. Šitaip rinkėjų valia neišvengiamai iškreipiama, nes mažos valstijos piliečio balsas tampa svaresnis negu didelės. Pagal įsigalėjusias preferencijas paprastai iš anksto aišku, kurios valstijos parems demokratų kandidatą, o kurios respublikonų. Tada lemiamą svorį įgyja „svyruojančios“ valstijos – swing states. Tokių yra mažuma, bet joms kadidatai į prezidentus priversti skirti neproporcingai didelį dėmesį.
Suglumusiam europiečiui tokia sistema, sugalvota XVIII amžiaus pabaigoje, atrodo atgyvenusi ir netobula. Tokia atrodo ir daugeliui amerikiečių. 2023 m. solidžios firmos Pew Research Center atlikta apklausa parodė, kad 65 proc. amerikiečių nori, jog ši sistema būtų pakeista ir prezidentu būtų išrinktas tas, kuris visos šalies mastu gauna daugiausia piliečių balsų. Tačiau, norint panaikinti Rinkikų kolegiją, reikėtų keisti Konstituciją, o tam labiausiai nepritaria respublikonai, nes jie daugiausia balsų gauna provincialiose nedidelėse valstijose.
Tačiau, norint panaikinti Rinkikų kolegiją, reikėtų keisti Konstituciją, o tam labiausiai nepritaria respublikonai, nes jie daugiausia balsų gauna provincialiose nedidelėse valstijose.
Šiaip ar taip, esama sistema daugmaž sėkmingai gyvavo ilgą laiką. Dar ne taip seniai šalis turėjo protingą prezidentą Baracką Obamą. Bet po jo atėjo šiame poste, ko gero, niekada neregėtas primityvus storžievis populistas. Donaldo Trumpo iškilimą lėmė didžiulis visuomenės, ypač politikų, susipriešinimas, kai partiniai oponentai laikomi ne priešininkais, o priešais, galinčiais esmingai pakenkti valstybei. Respublikonų rėmėjus mobilizavo kairuoliškų nuotaikų sustiprėjimas Demokratų partijoje, demokratų aplaidus požiūris į nevaldomą masinę neteisėtą imigraciją, taip pat radikalizuota identiteto politika, vadinamųjų progresyviųjų perdėtas politinis korektiškumas bei voukizmas (wokeism – perdėtas dėmesys anksčiau skriaustoms mažumoms).
2020 m. naujų kibirkščių įskėlė ir susipriešinimą padidino sąjūdžio Black Lives Matter ekstremistų siautėjimas su šūkiu „Defund the Police“, sulaukęs dalies demokratų pritarimo. Šis didžiulis susipriešinimas šalyje sukėlė sunkų politinės sistemos nuosmukį, jeigu ne katastrofą. Galima sakyti, kad valstybėje vyksta šaltasis pilietinis karas. Tada suprantama, kad svarbiu rinkimų elementu tampa kone žūtbūtinė dviejų partijų kova, ir bent vienai pusei reikia tokio kovotojo ir rėksnio kaip Donaldas Trumpas.
Galima sakyti, kad valstybėje vyksta šaltasis pilietinis karas.
Tai nereiškia, kad visa visuomenė yra įsitraukusi į šias batalijas. Veikiau priešingai – šių metų sausį vykdyta gyventojų apklausa parodė, kad net du trečdaliai amerikiečių nepatenkinti Donaldo Trumpo ir Joe Bideno priešprieša ir norėtų kitų kandidatų. 52 proc. teigė, kad jų netenkina dvipartinė sistema ir jie norėtų trečio pasirinkimo. Deja, tai neįmanoma, Jungtines Valstijas alinanti priešprieša tęsiasi.
Politinės sistemos sustabarėjimą, lankstumo stygių rodo ir kitos aplinkybės. Per visą Bideno prezidentavimą būta nuogąstavimų dėl jo protinės orientacijos silpnėjimo. Ir jau senokai tapo akivaizdu, kad jis deramai nepatemps būsimų rinkimų iššūkių ir juolab dar ketverių metų kadencijos. Akivaizdu daug kam, bet ne Demokratų partijos viršūnėms, nes suveikė sustabarėjusi tradicija, kad esamam prezidentui siekiant antros kadencijos partija vieningai susitelkia jo labui ir net nereikia pirminių rinkimų (primaries). Jeigu tokie būtų vykę, galbūt (nors negarantuota) būtų laimėjęs solidus nuosaikesnių pažiūrų demokratų kandidatas, kuris, turint omeny centristines didelės dalies visuomenės nuotaikas, būtų turėjęs labai gerus šansus įveikti Trumpą.
Tačiau dabar Amerika turi apgailėtiną varžovų porelę – Donaldą Trumpą ir Kamalą Harris. Trumpui yra iškeltos keturios baudžiamosios bylos, vienoje jis jau pripažintas kaltu. Pažvelgus tarptautiniu mastu akivaizdu, kad Rusijos agresijos alinama Ukraina su nerimu mato Trumpo prezidentavimo perspektyvą. Jo teiginys, kad jis tuoj pat užbaigs karą Ukrainoje, yra jam tipiška pagyrūniška fantazija, kuria niekas netiki. Per pastaruosius keletą metų Trumpas yra ne kartą reiškęs pasigėrėjimą Putinu. Dar ir šį mėnesį jis teigė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos prezidentas Si Dzinpingas yra „sumanūs (smart), tvirti (tough)“ lyderiai, mylintys savo šalį.
Žinoma, tai nereiškia, kad jis jiems pataikaus, bet išduoda kitą Trumpo savybę. Savo psichologiniu profiliu jis yra apsigimęs autokratas ir pavydi tiems, kurie savo šalyje turi neribotą valdžią. Jis pats tiesiog instinktyviai norėjo tokiu tapti, todėl jau prieš 2020 metų JAV prezidento rinkimus nedvejodamas skelbė savo būsimą pergalę, o po rinkimų nė už ką negalėjo pripažinti pralaimėjimo – tipiškas autokrato elgesys. Laimė, JAV politinė sistema bent nuo tokių užmačių yra apsaugota.
Kamala Harris 2019 m. oficialiai paskelbė kandidatuosianti į JAV prezidento postą, bet jos pastangos buvo tokios nesėkmingos, kad pasitraukė dar net nesulaukusi pirminių rinkimų. Per savo laikotarpį viceprezidentės poste buvo mažai pastebima ir nepopuliari.
Prezidento postui reikiamų veiksmingų politinių ir lyderystės gebėjimų niekada neparodė, savo kalbose nusišnekėdavo. Bandydama gražbyliauti pamėgo ne vietoje kaišioti miglotas frazes „the significance of the passage of time“ (laiko tėkmės reikšmingumas) ir „unburdened by what has been“ (be praeities naštos).
Trumpo pasirinktas kandidatas į viceprezidento postą J. D. Vance’as pareiškė, kad jam „nerūpi Ukraina“, o Harris demonstravo, kad jai nerūpi JAV pietinės sienos pažeidžiamumas, melagingai teigdama, kad „siena gerai apsaugota“.
Be to, Harris pažiūros radikalios: „Tikrovė yra tokia, kad Amerikoje juodaodžio žmogaus gyvenimas niekada nebuvo laikomas visavertiškai žmogišku.“ Taigi, niekada, net ir dabar, kai ji viceprezidentė.
Žinoma, Harris turi šansų laimėti rinkimus, bet ne dėl savo gebėjimų, o dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pirma, didelė dalis rinkėjų balsuos už beveik bet ką, kad tik nelaimėtų Trumpas. Antra, daugelis respublikonų yra įsitraukę į kryžiaus žygį prieš abortus (nors dauguma amerikiečių abortų draudimui nerpitaria), o Harris aktyviai pasisako už teisę į abortus (tam didelės išminties nereikia), tad gali sulaukti nemažos paramos, ypač moterų. Trečia, dėl savo rasės (iš dalies dėl to Bidenas ją ir pasirinko viceprezidente) gali tikėtis didelės juodaodžių rinkėjų dalies.
Garsi amerikiečių rašytoja Lionel Shriver (bestselerio „Pasikalbėkime apie Keviną“ autorė), paskelbus Harris kandidatūrą, išreiškė nemažos dalies amerikiečių nuomonę: „Man apmaudu, kad rinkimų biuletenyje nebus tokio žmogaus, už kurį galėčiau balsuoti neužspaudusi nosies, ir liūdna, kad mes, amerikiečiai, turėsime rinktis iš dviejų galimų lyderių, kurių nė vienas nė iš tolo nėra tinkamas šioms pareigoms.“
Žinoma, čia būtina pridurti, kad demokratijos pagrindai, nors ir iškrypę, JAV tebėra tvirti ta prasme, kad jokia diktatūra negresia, vyks skaidrūs, sąžiningi, konkurencingi rinkimai, kurių laimėtojas nėra iš anksto aiškus. Bet didelės dalies rinkėjų valios neatitinka nė vienas iš dviejų kandidatų. O tai nieko gero nežada ir visam pasauliui.
