Kartais susidaro įspūdis, kad feisbuke rungtyniaujama, kas daugiau išlies neapykantos visai rusų tautai, kalbai ir kultūrai. Tai yra tautinė neapykanta – būtent tai, ką po Antrojo pasaulinio karo Europa ir pasaulis pasmerkė kaip civilizuotai visuomenei nepriimtiną reiškinį.
Deja, tai nereiškia, kad Europoje to nebebuvo – ši neapykanta 1990-iniais metais suklestėjo suirusios Jugoslavijos karuose ir kitur, ir tai buvo labai blogai.
Iš šios lietuvių neapykantos nekils rusų žudynės, bet tai mūsų mentaliteto problema ir, deja, primena orkų (t.y. dalies rusų) neapykantą ukrainiečiams. Nenusileiskime iki orkų mentaliteto lygio.
Žinoma, Rusijos visuomenei tenka moralinė atsakomybė, ir sankcijos turi paliesti visus Rusijos gyventojus, nes tokį karą pradėjusioje valstybėje negalima toliau gyventi lyg nieko nebūtų įvykę. Bet „visuomenė“ pernelyg abstraktus žodis. Net jeigu karui nepritaria tik 20 proc. gyventojų, tai yra milijonai, ir daugiausia tai labiausiai išsilavinę rusai. Padėtis centre ir regionuose smarkiai skiriasi – kovo mėnesį vykdytos apklausos duomenys rodo, kad prieš karą pasisako 60 proc. maskviečių.
Žinoma, Rusijos visuomenei tenka moralinė atsakomybė, ir sankcijos turi paliesti visus Rusijos gyventojus, nes tokį karą pradėjusioje valstybėje negalima toliau gyventi lyg nieko nebūtų įvykę. Bet „visuomenė“ pernelyg abstraktus žodis.
Kai kas klausia: tai kodėl tie milijonai neišeina į gatves? Atsakymas paprastas: todėl, kad bijo. Daugiatūkstantinių protestų laikai prieš Putino režimą seniai baigėsi, nes tas režimas virto totalitariniu priespaudos įrankiu.
Tai dabar paklauskime savęs, kiek lietuvių paskutiniais Sovietijos dešimtmečiais ėjo protestuoti į gatves? Kiek protestavo, kai 1968 m. sovietinė kariuomenė okupavo Čekoslovakiją? Kiek protestavo prieš Sovietų Sąjungos karą Afganistane? Žinoma, Afganistanas mums buvo tolimas ir nelabai rūpėjo, bet ten prieš savo valią buvo siunčiami lietuviai, kai kurie į mirtį. Kiek lietuvių dėl to viešai protestavo? Kiek apskritai paskutiniais blogio imperijos gyvavimo dešimtmečiais prieš ją protestavo joje gyvenantys lietuviai?
Kai kas teigia, kad visi Rusijos gyventojai, išskyrus tuos, kurie viešai protestavo, yra kalti, nes prie nusikalstamo režimo prisidėjo savo tylėjimu. O kiek tokių buvo Lietuvoje 1988 m. pradžioje? Du, trys milijonai? Taip, mes buvome okupuoti, ir tai ne mūsų kaltė, bet vėlesniais sovietmečio dešimtmečiais prie nusikalstamo režimo visai neblogai prisitaikėme ir neprotestavome. Neprotestavome ne todėl, kad tikėjome šviesiu komunizmo rytojumi arba pritarėme Kremliaus politikai.
O protestuoti ir masiniuose mitinguose pradėjome reikalauti laisvės tik tada, kai už tai nebegrėsė represijos. Sąlygos atsirasti Sąjūdžiui susidarė tik tada ir tik todėl, kad Gorbačiovas ėmėsi režimo liberalizavimo.
Gorbačiovo ir Kremliaus valdžios pastangų čia būtų neužtekę – tam reikėjo paveikti visuomenę. Ir tai darė rusų inteligentai – rusiškoje žiniasklaidoje pasipylė straipsniai, kritiškai vertinantys stalinizmą, o paskui ir visą sovietinę sistemą, – juos rašė ir kai kurie žymūs rusų rašytojai, menininkai, intelektualai. Lietuvoje tai buvo išdrįsta truputį vėliau.
1991 m. rugpjūtį reakcingų komunistų vykdytas pučas buvo numalšintas Maskvoje, o ne Lietuvoje, ir tai mums galutinai suteikė laisvę bei tarptautinį mūsų valstybės pripažinimą.
O kaipgi ta didžioji rusų kultūra? Galbūt šiuo karo metu ją tiesiog reikėtų kuriam laikui pamiršti ir neminėti?
Tačiau ją nuolat mini jai priešiškai nusiteikę lietuviai ir aiškina, kad Rusijos agresija kyla iš rusų kultūros. Atseit kažkas bando Rusijos pradėtą karą pateisinti tuo, kad rusai turi didžią kultūrą. Nesu matęs tokių absurdiškų bandymų, bet tikiu, kad kokiais nors kitais žodžiais kas nors tai daro. Kvailybei ribų nėra. Pateisinti masinį žmonių žudymą Tolstojumi arba Čechovu?!
Ar dabar atliksime etninį literatūros valymą? Gogolis turbūt bus priimtinas, nes atseit ukrainietis, o Čechovas jau ne? O „Meistras ir Margarita“? Beje, Michailas Bulgakovas, nors gimė Kyjive, nebuvo ukrainietis – abu jo tėvai gimė Rusijoje, o ir jis pats visus savo garsiuosius kūrinius parašė gyvendamas Maskvoje.
Tiesą sakant, man pačiam dabar kyla šioks atgrasumas dėl rusų kultūros – nežinau, ar galėčiau skaityti gerą rusišką romaną nepagalvodamas apie tai, kas daroma Ukrainoje. Antra vertus, neseniai feisbuke kai kas citavo Vladimiro Sorokino romaną „Opričniko diena“, kaip antiputinizmo ir antiutopijos pavyzdį, ir sulaukė pritarimo, ir tai gerai.
Bet čia kyla pamatinis klausimas: kiek apskritai šalies kultūra gali būti susijusi su valstybės vykdomais nusikaltimais žmoniškumui.
Bet čia kyla pamatinis klausimas: kiek apskritai šalies kultūra gali būti susijusi su valstybės vykdomais nusikaltimais žmoniškumui.
Vis dėlto pirmiausia išsiaiškinkime tiesiogines sąsajas. Visiška kvailybė būtų bandyti suprasti Putiną skaitant Dostojevskį. Verčiau reikia pažiūrėti į tai, ką pats Putinas deklaruoja kaip savo idėjinį idealą. Nikolajaus Berdiajevo konservatizmą jis aiškina visiškai suprimityvintai, ir čia nėra apie ką kalbėti. O štai porevoliucinės rusų išeivijos veikėjas Ivanas Iljinas (1883–1954) galbūt tikrai yra šioks toks Putino minčių kerėtojas. Neva filosofas, bet kaip filosofas nereikšmingas ir nėra plačiai žinomas, užtat kai kuriuose sluoksniuose įtakingas slavofilas, o kartais vadinamas tiesiog fašistu, nes ir Hitleriui buvo viešai pritaręs. Putinas yra ne kartą jį minėjęs kaip didį, sektiną mąstytoją.
Svaičiojimai apie ypatingą „russkaja duša“ – ruso sielą – dažnai reiškiasi kaip sentimentali nacionalistinė propaganda, blefas ir kičas. Nereikia užkibti ant šio kabliuko. XIX a. rusų literatūros klasika, kaip ir daug kas kita, yra pasaulinio kultūros lobyno dalis, ir mūsų svarstymai apie tai tėra teoriniai. Visa ta klasika pasaulyje išliks, visai nepriklausomai nei nuo mūsų norų, nei nuo karo Ukrainoje. Ir ačiū Dievui, nes būtų baisu, jeigu karas naikintų talentingų meno kūrinių statusą.
Primityviai žvelgiant viskas tėra tik juoda ir balta – jeigu rusų kareiviai Ukrainoje elgiasi kaip žmogėdros, tai ir visa jų kultūra tokia. Tokiai išvadai nereikia nieko išmanyti ar bent kiek galvoti. O galvojant tektų pripažinti, kad per amžius Rusijos visuomenė buvo esmingai prieštaringa ir kontrastinga. Kaip 15min pokalbyje taikliai pastebėjo Marius Ivaškevičius, „Ne tie Rusijoje dabar yra karo šaukliai, kurie vertino aukštąją kultūrą, bet tie, kuriems pakako televizijos ir jos zombinimo programų.“
Lietuvius kartais ištinka paprasta bėda – nesuvokti pasaulio prieštaringumo, daltoniškai nematyti spalvų, kur jau ten atspalvių. Tai pasakytina ir apie požiūrį į mūsų pačių rašytojus: jeigu geras rašytojas gyvenime blogai elgėsi, tai arba nėra geras rašytojas, arba netiesa, kad blogai elgėsi. Pavyzdžiui, politinėje arba buitinėje plotmėje (šeimoje), kaip antai Salomėja Nėris arba Sigitas Geda. Vakaruose toks vidinis asmenybės konfliktiškumas seniai suvokiamas, apie jų rašytojus ir menininkus prirašyta labai nepalankių biografijų, ir tai jau nieko nestebina, ir nekyla minčių, kad dėl to jie buvo prasti kūrėjai.
Tą patį galima ekstrapoliuoti ir į tautas.
Primityviai mąstančiam ( t.y. nemąstančiam) žmogui yra normalu dėl Rusijos vykdomo karo nubraukti velniop pasaulinės kultūros šedevrus vien dėl to, kad juos sukūrė tam tikros tautos atstovai. Tačiau panašiai reaguoja ir kai kurie tokie lietuviai, kuriems niekaip negalėtum prikišti neišmanymo ar neišsilavinimo.
Kodėl? Manau, taip yra dėl nesuvaldytos emocinės reakcijos. Šis Rusijos sukeltas karas yra absoliutus blogis. Blogio šaltinis yra giliai Rusijoje, ir numatomoje ateityje nėra galimybių tą blogį pašalinti. Dėl to apima visai teisėtas beviltiškas pyktis, ir tada, neturint galimybių panaikinti tą blogį tiesiogiai, apmaudas liejamas ant visko, kas kaip nors susiję.
Tai pažiūrėkime, ką kalba prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Oleksijus Arestovyčius. Balandžio 4 d. jutūbe paskelbtas jo pokalbis vertas dėmesio. Arestovyčius yra įžvalgus intelektualas ir eruditas, turintis skvarbų analitinį protą, todėl jis sugeba suprasti reiškinių vidinį prieštaringumą.
Taigi, jis pareiškė: „Kad ir ką kas kalbėtų, rusų kultūra iš tikrųjų didi: Čaikovskis, Dostojevskis, Tolstojus ir taip toliau.“ Bet esąs vienas dalykas, apie kurį kalbėjo Čaadajevas, Čechovas ir kai kurie kiti: „rusas humaniškas, estetiškas, kultūringas, ypač kai seka europietiškais pavyzdžiais, bet kai tik rusui viršininkas duoda įsakymą, jis bemat pasidaro tuščias: etika, estetika, moralė – viskas dingsta nežinia kur, ir jis tampa zombiu, pasiruošusiu vykdyti bet kokius viršininkų įsakymus.“
Ir dar: Arestovyčius apie Nikitą Michalkovą, virtusį pasibaisėtinu putinizmo propagandistu: „Jis yra genialus režisierius.“ Na, matyt, genialus režisierius (esu žavėjęsis jo filmais, kaip ir daugelis lietuvių) jis buvo anksčiau, negu tapo šovinistu, bet tai vis tiek yra tas pats žmogus. Arestovyčius parodė skvarbų ir paprastą, bet kai kam pernelyg sunkų gebėjimą įžvelgti vidinį prieštaringumą – ir tautos, ir asmenybės.
Kaip dabar reaguoti į rusų kultūrą ir jos galimas (veikiau nebegalimas) apraiškas Lietuvoje? Reikia atskirti du dalykus – meno kūrinius ir kultūros renginius. Meno kūriniai (ar tai būtų Tolstojaus ar Čaikovskio geriausi pavyzdžiai) yra absoliutūs, nepolitiški ir neveikiami laiko perturbacijų – jie tiesiog išliks.
Bet jeigu dabar Europoje Čaikovskio kūrinį norėtų atlikti Rusijos atlikėjai, tai jau tariame – ne. Nes tai neišvengiamai, nors gal ir netiesiogiai, susiję su visa sistema, kuri naikina ukrainiečius. Ir kyla abejonių, ar Čaikovskio „Spragtukas“ dabar būtų pastatytas pačių europiečių, bet į tai nesikiškime ir nereiškime draudimų bei cenzūros, palikime tai spręsti patiems kultūros žmonėms.
Bet jeigu neigiame visą rusų meną, ar nepaniekiname atminimo tų menininkų, kuriuos nužudė pačios Rusijos režimas? Pavyzdžiui, Osipo Mandelštamo, Daniilo Charmso, Vsevolodo Mejerholdo ir daugybės kitų. Ir dar dėl Charmso – jo kūryba buvo provokacinė, avangardistinė, visiškai neatitinkanti to teisuoliško, idėjinio, realistinio modelio, atėjusio iš XIX amžiaus.
Tuo labiausiai noriu pasakyti, kad rusų kultūra yra labai įvairi, ir visas tas mitas apie savitą rusų dvasingumą ir kančią, ir humanizmą yra mestinas iš galvos.
Tuo labiausiai noriu pasakyti, kad rusų kultūra yra labai įvairi, ir visas tas mitas apie savitą rusų dvasingumą ir kančią, ir humanizmą yra mestinas iš galvos. Pasaulio kultūros vertybių požiūriu viskas daug paprasčiau: yra talentingas menas ir prastas menas, daugiau nieko. Kai Vladimiras Nabokovas, būdamas visiškai niekinamai nusiteikęs prieš visas Rusijos didybės svajas ir savo tėviške pabrėžtinai laikydamas tik Peterburgo guberniją, o ne visą Rusiją, teigiamai vertino Tolstojų ir Čechovą, o neigiamai Dostojevskį, tai darė grynai savo subjektyviu literatūriniu požiūriu, o ne politiniu ar idėjiniu. Tai įdomu, ginčytina, kaip ir daug kas visoje margoje rusų kultūroje, kurią visą atmesti būtų primityvu ir tai nuskurdintų tik mus pačius.
Stravinskis arba Kandinskis mažai ką bendro turi su tuo mitiniu ypatingu rusišku „dvasingumu“ – jie tiesiog yra neatsiejami europinės kultūros talentai. XX amžiuje, o ir dvidešimt pirmame, rusai sukūrė daug įspūdingų kūrinių visose srityse – ta kultūra visiškai nėra vienalytė, tai yra dalis pasaulio kultūros margumyno.
Jevgenijus Zamiatinas dar 1920 m. antiutopijoje „Mes“ pavaizdavo kraupų totalitarinį režimą. Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje didelę įtaką turėjo Andrejaus Platonovo, Boriso Pasternako, Anatolijaus Rybakovo prozos kūrinių vertimai.
O kalbėdami apie šias niūrias dienas, prisiminkime bent tokius rusų rašytojus, senus Putino režimo priešininkus, pasmerkusius ir šį karą, kaip Liudmila Ulickaja, Michailas Šiškinas, Vladimiras Sorokinas. Visų jų į lietuvių kalbą išversta ne po vieną knygą. Ir tai yra gerai.
