Kad atrodytų solidžiau, savo pranašystes paprastai vadiname prognozėmis, o dažniausiai niekaip nevadiname, tiesiog sakome: bus taip ir taip. Įvedus eurą viskas pabrangs; lietuvių tauta išnyks; Rusija puls Lietuvą ir užims per vieną dieną. Šios pranašystės tikriausiai yra labai klaidingos.
Bet visos jos pasižymi dar viena ypatybe – yra gūdžiai pesimistinės, o juk pesimizmas – tai dar viena lietuvių religija.
Tokius Kasandrai, nelaimes lemiančių pranašysčių skelbėjai, prieštaraujančius tuoj pat nutildo išvadindami naiviais optimistais. Bet gal reikėtų įvesti naują apibūdinimą – naivus pesimistas?
Tai toks pesimistas, kuris, daug negalvodamas, o tik viską regėdamas pro tamsius akinius, kiekvienoje situacijoje mato artėjantį blogą rezultatą: viskas baigsis blogai, valdžia ir verslas visada apgaus, Vakarai mus išduos, kainos visada kils greičiau negu atlyginimai.
Beje, pastaruoju atveju, jeigu taip būtų, gyvenimas visada tik nuosekliai blogėtų. Bet pastarųjų nepriklausomybės dešimtmečių patirtis rodo, kad taip nėra. Naivūs pesimistai, žinoma, mano, kad iš tikrųjų viskas blogėjo.
Vienas dalykas tikrai iš dalies blogėjo – gyventojų Lietuvoje mažėjo. Iš to kurpiamos pranašystės, kiek Lietuvoje gyvens žmonių 2050 metais. Tūkstančio gyventojų tikslumu. Skelbiama, kad mažiau nei du milijonai.
Vienas dalykas tikrai iš dalies blogėjo – gyventojų Lietuvoje mažėjo. Iš to kurpiamos pranašystės, kiek Lietuvoje gyvens žmonių 2050 metais. Tūkstančio gyventojų tikslumu.
Iš to daroma tolesnė išvada, kad lietuvių tauta išnyks. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, tai mes tokį reiškinį pirmiausia matytumėm iš šalies. Latvijoje jau dabar mažiau nei du milijonai gyventojų, nors plotas beveik toks pat kaip Lietuvos. Be to, ten etninių latvių nuošimtis gerokai mažesnis nei lietuvių Lietuvoje.
Bet remiantis praeities patirtimi galima teigti, kad taip neatsitiks, nes pasaulio istorijoje taikos metais nėra išnykusi nė viena tauta, turinti savo valstybę. Prūsų pavyzdys blogas – prūsai išnyko neturėdami savo valstybės: juos per kelis šimtmečius iš dalies išnaikino, iš dalies asimiliavo užkariautojai.
Masiškai pamėgta pranašysčių rūšis yra orų spėjimas. Kokia šiemet bus vasara? Jeigu yra toks primygtinis klausimas, tai atsakymų stygiaus nebus. Žiniasklaidos spaudžiami meteorologai ir klimatologai atsakymą bando pateikti, nors tie, kurie savo galimybes vertina realistiškai, pripažįsta, kad patikimai prognozuoti orus galima tik vieną ar dvi savaites į priekį, ir tai tik apytikriai.
Apie pranašysčių godulį taikliai rašė amerikietis prognozių tyrinėtojas, politinės psichologijos žinovas Philipas Tetlockas: „Tikslių prognozių paklausa yra nepasotinama. Patikimų pasiūlos tiekėjų yra nedaug ir reta. Ši praraja tarp paklausos ir pasiūlos sukuria daug galimybių skrupulų nepaisantiems tiekėjams užpildyti tuštumą mulkinant desperatiškus klientus, kalant jiems į galvą, kad jie gauna tai, ko niekas kitas nesugeba duoti.“
Kas prieš metus galėjo numatyti, kad Rusija aneksuos Krymą, o naftos kainos paskutiniais metų mėnesiais nukris daugmaž per pusę?
Kas prieš metus galėjo numatyti, kad Rusija aneksuos Krymą, o naftos kainos paskutiniais metų mėnesiais nukris daugmaž per pusę?
Smarkus naftos atpigimas neretai vadinamas laikinu reiškiniu, truksiančiu apie pusmetį. Bet vienas ekonomistas per BBC radiją sakė, kad prognozuoti naftos kainas yra tas pats, kas duoti beždžionei mesti smiginį. Galbūt ji pataikys į dešimtuką, bet ne todėl, kad tai sugeba, o atsitiktinai. Panašiai galima sakyti apie valiutų kursų svyravimo prognozes.
O juk ir asmeniniame gyvenime daug kas klostosi ne taip, kaip mes numatėme. Turbūt netgi kiekvieną dieną, net ir įprastinė rutina susiklosto bent truputį blogiau arba truputį geriau, negu tikėjomės. O kartais nutinka didelės staigmenos, nebūtinai blogos.
Taigi, 2015-aisiais linkiu nepasikliauti pranašystėmis, nepasiduoti naiviam pesimizmui ir kad netikėtumai, o jų tikrai bus, dažniausiai būtų malonūs.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
