Kadangi šiose aistringose diskusijose visuomenė yra klaidinama, tai reikia pasakyti keletą dalykų. Visų pirma svetimvardžiai, kaip rodo pats žodis, yra svetimi vardai, vadinasi, jie nėra lietuvių kalbos dalis ir jos, kaip valstybinės kalbos, statusui niekaip negali pakenkti. Antra, tokia tvarka, leidžianti autentišką pavardžių rašybą dokumentuose, galioja beveik visose Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Lenkijoje.
Visada, kai kyla klausimas dėl svetimvardžių rašybos, pvz., internete, atsiranda, švelniai sakant, neišmanėlių arba tokiais apsimetančių, kurie klausia: „Tai kaip mes dabar rašysim kiniškus hieroglifus?“
Kvailus klausimus, į kuriuos jau daug kartų atsakyta, paliksime ramybėje, bet pabandysime atsakyti į šiek tiek, nors ir nedaug, protingesnius. Kai kas gąsdina, kad reikės naudoti gausybę raidžių su diakritiniais ženklais, na, pavyzdžiui, kokiu nors kirčio ar panašiu ženkleliu ant kokios nors raidės, ir tai būsią tiesiog neįmanoma. Čia reikia priminti, kad štai jau 25 metus didelė dalis žiniasklaidos, ir visa kultūrinė spauda, svetimvardžius pateikia autentiška rašyba, su visais diakritiniais ženklais, ir bėdos neturi. Iš tikrųjų visos tos raidės yra kiekvienoje Wordo programoje. Tad bet kuris iš mūsų, atsisėdęs prie kompiuterio, gali be vargo susirasti visas tas kitokias raides ir jas įterpti į tekstą, jokios specialios kompiuterinės programos nereikia.
O ką gi reiškia tie sentimentai dėl šventos lietuviškos abėcėlės? Nėra tokios. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra unikali ir sena, bet rašyba yra visai neunikali ir labai jauna.
O ką gi reiškia tie sentimentai dėl šventos lietuviškos abėcėlės? Nėra tokios. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra unikali ir sena, bet rašyba yra visai neunikali ir labai jauna – tai yra lotyniška abėcėlė su kai kuriais mums specifiniais diakritiniais ženklais: varnelės yra paimtos iš čekų rašybos, o nosinės – iš lenkų.
Bet net ir tai dar nereiškia, kad dokumentuose svetimvardžiai bus būtinai rašomi su diakritiniais ženklais. Tai yra techninis klausimas – kai kuriose valstybėse, pvz., anglakalbėse šalyse, diakritiniai ženklai apskritai nevartojami, kitose jie pripažįstami. Tai yra antraeilis dalykas – svarbu, kad raidės nebūtų keičiamos kitomis raidėmis. Ir jeigu jau daug metų mes toleruojame garsiausią savo parduotuvių tinklą, Maxima, su x raide, kurios nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, ir nuo to lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusas nė kiek nenukentėjo, tai nenukentės ir įsileidus w raidę.
Nors neiškraipytų pavardžių rašymas dokumentuose, be kita ko, reikalingas Lietuvos pilietėms, ištekėjusioms už užsieniečių, ir kai kuriems kitiems asmenims, visi supranta, kad klausimas yra politizuotas ir pirmiausia susijęs su lenkų reikalavimais. Kaip visada panašiais atvejais, pasigirsta užgrūdintas priešininkų argumentas: Jeigu mes leisime TAI, tai paskui jie ims reikalauti dar ir TO! Kaip tik toks argumentas yra atmestinas. Nes jeigu vadovausimės tokia logika, tai niekada su niekuo nepasieksime jokio kompromiso.
Nes yra suprantama, kur valstybė gali nusileisti, o kur ne. Švietimo sistemos reformos, reikalaujančios, kad visose mokyklose lietuvių kalbos egzaminas būtų vienodas, turėtų išlikti ir išliks. Nes tai neprieštarauja europinėms normoms, ir mes galime būti ryžtingi ten, kur reikia, bet taip pat galime nusileisti ten, kur mums tai jokios žalos nepadarys.
Nes, kaip rodo pastarieji įvykiai, aiškiai matome, kuri šalis gali būti priešiška mums ir kuri yra, ar bent gali ir turi būti, draugiška. Tad su Lenkija, kuri yra mūsų partnerė Europos Sąjungoje ir NATO, gadinti santykius dėl smulkmeniško raidžių nacionalizmo, yra kvaila ir priešinga esminiams Lietuvos interesams.
Šis Laimanto Jonušio komentaras perskaitytas per LRT radiją