2017 m. A.Antanaitis tuometinės Seimo daugumos, ypač Eugenijaus Jovaišos, pastangomis buvo buldozeriu įstumtas į VLKK pirmininkus, nors dėl to atviru pareiškimu protestavo 8 iš 17 naujos sudėties VLKK narių. Be kita ko, mes manėme, kad pirmininkas turėtų būti profesionalus kalbininkas.
Vis dėlto galiausiai Komisijoje mes gerai tarpusavyje sutarėme, kultūringai ir netgi draugiškai bendravome. Kai kuriais svarbiais klausimais nuomonės išsiskyrė, bet tai mūsų nesupykdė. Bene svarbiausiu klausimu, dėl kurio A. Antanaitis ir buvo paskirtas pirmininku, laikytina „trijų raidžių“, t.y. originalios svetimvardžių rašybos dokumentuose, baimė. 2021 m. VLKK pasisakė prieš tokią rašybą (tiesa, balsuota nevieningai: 10 prieš 6). Galiausiai Vyriausybė nusprendė nepaisyti šio sprendimo ir naująjį principą įteisino (šis klausimas dar nukeliavo į Konstitucinį Teismą). Mano nuomone, padarė teisingai, nes tai yra politikos, o ne kalbos klausimas.
Aš netikiu, kad kai kurie kalbininkai iš tikrųjų mano, jog autentiška asmenvardžių rašyba dokumentuose pakenks lietuvių kalbai ir jos statusui, kai tokia rašyba jau daugiau kaip trisdešimt metų kasdien mirga marga didžiojoje žiniasklaidoje ir kitur viešojoje erdvėje. Neigiamą nuostatą lemia kitos priežastys, labiausiai politinės, kultūrinės ir net psichologinės nuostatos.
Nebuvau asmeniškai nusistatęs prieš Komisijos pirmininką – visai draugiškai su juo bendravome ir bendradarbiavome. Tačiau tai, kas dėjosi po to, kai Seimo komitetas balsavimu preliminariai suformavo naują VLKK sudėtį, mane apstulbino ir sukrėtė. Maniau, kad tokios machinacijos įmanomos tik kokioje futbolo federacijoje ir pan.
Maniau, kad tokios machinacijos įmanomos tik kokioje futbolo federacijoje ir pan.
Po pirmojo Seimo komiteto balsavimo viskas buvos aišku: už borto liko dalis kandidatų, tarp jų šeši, kurie surinko po 6 balsus (7 balsai jau atvėrė kelią į Komisiją). Tada prasidėjo užkulisinės machinacijos. Komiteto sprendimu į VLKK narius paskirtas advokatas Edmundas Budvytis (deleguotas Tautodailininkų sąjungos) kažkodėl staiga pasitraukė, ir liko viena laisva vieta. Iš likusių šešių kandidatų penki atsisakė toliau pretenduoti, ir liko tik vienas A.Antanaitis. Stulbina, su kokiu užsispyrimu jis įsikibo savo posto.
Kodėl reikėjo tokių drastiškų manipuliacijų ir kodėl kai kurie žmonės leidosi įkalbami A.Antanaičio (yra pagrindo taip manyti) trauktis jam iš kelio? Kai kuriems tai gal buvo nelabai svarbu, kai kurie yra jo bendraminčiai, galbūt kai kurie linkę vadovautis tokiu šūkiu: „Komisija be Antanaičio – lietuvių kalba be ateities.“ Vargšė ta kalba, kurios ateitis taip priklausoma nuo vieno asmens.
Neturiu jokių žinių iš valdančiosios daugumos ir jokių kitų politikų, kaip vyko ir kaip buvo vertinamas šis procesas. Bet viskas matoma plika akimi (žiūrint iš arti). Vienas politinis klausimas paprastas: jeigu ankstesnioji Seimo dauguma galėjo paskirti sau tinkamą VLKK pirmininką, tai kodėl dabartinė dauguma to negalėtų? Bet čia yra skirtumas: 2017 m. valdančioji dauguma iš anksto turėjo savo kandidatą ir jį aktyviai įstūmė į šią poziciją. Dabartinė dauguma iš anksto tokio, matyt, neturėjo – pirmininku būtų galėjęs tapti beveik bet kas iš naujų VLKK narių. Tačiau, kiek žinau, iš pirminės naujos VLKK sudėties norinčių neatsirado.
Žinoma, tai, kaip galiausiai buvo susitvarkyta, skelbiant naujus rinkimus į atsilaisvinusią VLKK nario vietą, irgi yra tam tikra manipuliacija, bet tai tik atsakas į pradinę manipuliaciją, pritaikytą vienam asmeniui, ir jos rezultatą.
Kyla teisėtas klausimas: kodėl šis reikalas taip politizuotas, kodėl nekalbame apie pirmininko kompetenciją? A.Antanaitis giriasi savo ataskaitomis (kurias, be abejo, padėjo surašyti kompetentingas etatinių darbuotojų kolektyvas). Bet jo prioritetas visada buvo ne lietuvių kalbos vidinė būklė, o vadinamoji kalbos politika, t.y. kad nebūtų viešų užrašų ne lietuvių kalba, kad nebūtų autentiškų asmenvardžių dokumentuose ir pan.
Dar šiek tiek apie tai, kaip vyksta VLKK darbas. Visuomenės dėmesį patraukiantys ginčytini klausimai yra tik mažytė visos veiklos dalelė. Kai Komisijos narių nuomonės dėl ko nors išsiskirdavo, dėl to nekildavo jokio susipriešinimo, tikiuosi, kad nekils ir ateityje.
Čia ne vieta dėstyti visas VLKK darbo sritis (daug ką galima rasti interneto svetainėje), bet paminėsiu akivaizdų dalyką: į mūsų gyvenimą skverbiasi daugybė naujų daiktų ir reiškinių (technologijų, kultūros, kulinarijos ir kitų sričių), o su jais ir naujų iš svetur ateinančių žodžių. Viešojoje erdvėje lietuviška tų žodžių rašyba kartais būna labai įvairi ir chaotiška, todėl reikia kaip nors norminti. Komisijoje paprastai nekuriamas naujas atitikmuo, tik atėjęs tarptautinis žodis pritaikomas lietuvių kalbos sistemai.
Parengtos atnaujintos rašybos ir skyrybos taisyklės – čia taip pat daug talkino VLKK. Lietuvių kalbos institute atliekamas didelis darbas – negausiomis pajėgomis rengiamas visai naujas Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, čia prisideda ir VLKK. Be kita ko, šiame žodyne labiau atsižvelgiama į realią vartoseną.
Visa Komisija paprastai renkasi tik kartą per mėnesį, dar dirbama pakomisėse. Etatinės pozicijos yra tik pirmininko ir pavaduotojo, kiti nariai už dalyvavimą posėdžiuose gauna kuklų atlygį – maždaug 15–25 eurus per mėnesį.
VLKK darbas būtų neįmanomas be etatinių darbuotojų sekretoriato, ypač profesionalių, kompetentingų kalbininkų (daugiausia kalbininkių), be to, konkrečioms užduotims pasitelkiami ekspertai iš šalies.
