Apie Hitlerį kalbėti reikia rimtai, kai prisimename radikalią politiką, nusikaltimus žmogiškumui ar istoriją, kurios nieku gyvu nenorėtume pakartoti.
Bet yra ir kitas, neformalus kalbėjimo būdas. Jis kyla iš nepakeliamo būties lengvumo, juodojo absurdo, kuriame vokiečiai, žydai, holokaustas ir Hitleris tampa anekdotiniais dėmenimis. Ta razina.
– Kodėl Hitleris nusišovė?
– Nes gavo sąskaitą už dujas.
Mes negalime pakeisti pasaulio istorijos. Užtat galime iš jos pasijuokti. Juokaujant, sakoma, gyventi lengviau.
– Lenkijos nebėra. Bet lenkiška degtinė išliko. Ar čia juoktis, ar verkti?
– Reikia ją išgerti, mielasis.
(E.M.Remarkas „Šešėliai rojuje“)
Tačiau pokštas, ypač jeigu jis turi politinį prieskonį, turi būti vietoje ir laiku. Pokštas taip pat turi būti rafinuotas – atskleisti tam tikrą tikrovės dalį, ją sutirštindamas.
Tikroji problema
Galbūt klystu, bet tikrai ne dėl paiko pokšto Asta Baukutė ir visa laidos „Atspėk dainą“ komanda atsisveikino su „LRT“ eteriu. Hitleris čia buvo tik pretekstas.
Kalta buvo ne pokšto tema, bet jos pateikimo būdas. Pokštas nebuvo solidus. Nesolidus pokštas kultūrinės Lietuvos erdvės transliuotoją pavertė karnavalo šeimininku. Nepatogioje padėtyje atsidūręs nacionalinis transliuotojas ėmė ieškoti kaltų.
Taip jau nutiko, kad pokštininkas (ir tikrai – smarkiai perdėtai) buvo apkaltintas antisemitizmu.
O toks kaltinimas – jau nebe juokai. Socialiniuose tinkluose pasipylė atsiprašymų, pasipiktinimų ir net neapykantos lavina. Juk reikia kažkam nustatyti kažkokias vertybes.
Kalta buvo ne pokšto tema, bet jos pateikimo būdas. Pokštas nebuvo solidus. Nesolidus pokštas kultūrinės Lietuvos erdvės transliuotoją pavertė karnavalo šeimininku.
Vertybių ribas brėžti ėmėsi daug žymių vardų ir pavardžių. Kultūros žmonių. Visi suskubo prisiminti viską, ką rimto žino apie antisemitizmą, žydų istoriją ir kultūrą.
Kai kas tiesiog tryško džiaugsmu, kad eteryje nebeliks A.Baukutės. Kai kas išreiškė norą, kad A.Baukutės kuriami personažai nebeįkūnytų vieno ar kito žymaus politinio veido.
A.Baukutė tapo nacizmo apologetu, o vertybes ginantys kultūros žmonės – nacistinio karnavalo šaukliais. Pasidarė labai nebeskanu. Kad būtų aiškiau, įvardysiu vieną tų žmonių.
Dvigubi standartai
Į diskusijas, vykusias po laidos vedėjos Beatos Tiškevič viešu atsiprašymu „Facebook“, įsijungė ir vienas iškilesnių Lietuvos kultūros asmenų.
Muzikė, dalyvaujanti solidžiuose muzikiniuose projektuose su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, savo kūrybą atliekanti prestižiškiausiose Vilniaus erdvėse. Justina Arlauskaitė-Jazzu.
Nesu tikra, ar tie komentarai vis dar tebėra toje „Facebook“ sienoje, ar atlikėja juos ištrynė, bet šeštadienio vakarą juos galėjo skaityti aibės žmonių. Pateikiu vieną jų.
Žinant atlikėjos ūmų būdą, tai nėra pirmas atvejis, kai į eterį ji papila įžeidų ar paniekinantį turinį. Sakysite, na ir kas? Čia juk „Facebook“, ką nori, tą sako.
Tačiau taip manydami, mes sukčiaujame prieš save, selektyviai nubrėždami viešosios erdvės ribas. Juk B.Tiškevič paskyrą seka daugiau kaip 63 tūkst. interneto vartotojų. Panašus skaičius žmonių gyvena Alytuje. Ar šie skaičiai – nieko verti?
Anaiptol. Tad kodėl televizijos eteryje ar spaudoje esame solidūs ir pasitempę, inteligentiški ir kultūringi, o tik pasiėmę savo išmaniuosius – pašol pajechal? Kodėl nusileidžiame iki žemiausio lygio?
Jei negebame išlikti inteligentais visose gyvenimo srityse – ir bendraudami su žurnalistais, ir su savo artimaisiais, ir netgi nepažįstamais, sutiktais gatvėje – jais nesame. Todėl nedėvėkime dvigubų kaukių.
Kodėl televizijos eteryje ar spaudoje esame solidūs ir pasitempę, inteligentiški ir kultūringi, o tik pasiėmę savo išmaniuosius – pašol pajechal?
Pamąstymai į ateitį
Gaila, tačiau to Lietuvoje kartais labai pristinga – solidumo iš žymių Lietuvos meno žmonių. Taip norėtųsi, kad didieji kūrėjai, išsiskiriantys autentiška atvertimi pasauliui ir empatija žmonėms, nesielgtų kaip tikri gatvės vaikėzai.
Galbūt esu vienas tų žmonių, kuriems svarbus yra asmens integralumas – menininkas turi būti ne tik gabus kūrėjas, bet ir padorus žmogus. Tik tuomet gali visiškai atsiduoti jo ar jos kūrybai. Išskirti amžininkų kontekste.
Juk šiandieninis klausytojas ir žiūrovas, ypač Europoje ar toliau į Vakarus, yra išrankus, ir jam svarbūs visi dėmenys – ne tik kūrybos turinys, bet ir kuriamas santykis su aplinka.
Todėl kol kas apie didesnę kultūrą ar pokyčius viešojoje erdvėje kalbėti bus sunku. Niekas nesikeis, kol ją nešantys asmenys neprisiims atsakomybės už savo elgesį ar žodžius. Kol juos gerbsime ir mylėsime, nepriklausomai nuo pykčio ir tuštybės, kurią jie transliuoja pasauliui.
Antisemitizmas? Hitleris? Nejuokaukite, ne tai yra mūsų kultūros problema. Ir net ne A.Baukutė, ar laidos „Atspėk dainą“ kūrėjai. Tai tik paviršius. Reikia pasikasti giliau, arba, kaip dainuoja Jazzu: lower than the ground.
