Politinės strategijos prasme Seimo elgesyje (du kardinaliai skirtingi balsavimai per dvi dienas) yra tam tikra politinė logika ir motyvacija. Netinkamo balsavimo lapkričio 13 d. viena priežasčių yra dar veikiančios valdančiosios daugumos demoralizacija. Ši dauguma į Seimą rinkosi neatsakingai, žvelgė į klausimą kaip į dar vieną, paskutinę, problemą, kuri po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo jau nėra reikšminga – kitų rinkimų nebus, o kas ten darbiečių, prezidentės įvardytų blogais iš esmės, sąraše keisis, jau nesvarbu. Pasekmė: susitelkusi centro kairė, dar ne valdančioji, bet jau dominuojanti Seime, pademonstravo organizuotumą ir susiklausymą.
Bet visuomenė sunerimo, kad, paneigus KT sprendimą, gali susiformuoti ydinga praktika „ignoruoti“ šio teismo sprendimus ir ateityje. Tuomet LSDP lyderis A.Butkevičius balsavimą pavadino klaida, kuri bus ištaisyta. Kitą dieną socialdemokratai taip pat vieningai, kaip anksčiau „prieš“, nubalsavo „už“ ir problema išnyko.
Jei Seimo sprendimas, paneigiantis KT nutarimą, būtų likęs galioti ir po antrojo balsavimo, visuomenėje imtų formuotis nesveikos nuostatos valdančiosios daugumos ir ypač LSDP atžvilgiu. O prezidentė įgytų naujų simpatijų, jos neigiama nuostata Darbo partijos atžvilgiu visuomenėje taptų labiau priimtina, jos dominavimas politikos lauke dar labiau sustiprėtų.
LSDP lyderis parodė, kad jis, o ne prezidentė gali ir sprendžia iškilusias problemas.
Kas įvyko? Naujosios daugumos lyderis pasiuntė signalą visiems: prezidentei, dešiniesiems, koalicijos partneriams – jis, valdančiosios daugumos lyderis, kontroliuoja padėtį. Suprask, buvo pademonstruotas preventyvinis LSDP galių potencialas, o prezidentė negavo lauktų simpatijų.
Gali būti, kad šis nesusipratimas nutiko netikėtai patiems kairiesiems (tarkime, kad tai tiesa), bet tai jau nesvarbu, nes LSDP lyderis parodė, kad jis valdo padėtį, kad jis, o ne prezidentė gali ir sprendžia iškilusias problemas.
Prezidentei lieka suprasti, kad delsti su premjero teikimu ir priešintis Darbo partijos buvimui koalicijoje yra beprasmiška – politinė jėga ne jos pusėje. Todėl jei prezidentė adekvačiai supranta savo padėtį ir galimybes, ji teiks premjero kandidatūrą be didelių diskusijų, o jei ji dar nesupranta, kas įvyko, – sulauks kitų, galbūt skaudesnių, pamokų.
Ateities pamokų kryptys nužymėtos partinių ministrų pavardėmis. Prezidentūroje galima derėtis, bet daryti tai reikia turint galvoje naujo Seimo daugumos organizuotumą ir susiklausymą.
Aišku, neilgai trukus atsiras ir tikrų nesusipratimų bei pozicijų skirtumų valdančiųjų gretose. Bet kuri dauguma gyvena be įtampos? Todėl, žvelgdami į naująjį Seimą, stebėkime ne tik veidus, bet ir sisteminį naujųjų frakcijų veikimą ir strategines valdančiųjų pozicijas visų politinio lauko dalyvių atžvilgiu: prezidentės, opozicijos (konservatorių ir liberalų), verslo atstovų bei regioninių valdžių. Čia atsiskleis tikrosios naujųjų valdančiųjų galios arba negalios. Laikas parodys.