 |
Beveik prieš kiekvienus rinkimus galime stebėti, kad politikai imasi kalbėti ir veikti rūpimais klausimais. Matyt, supranta, kad spauda šiandien yra ne tik paprastas tarpininkas tarp visuomenės ir valdžios. Spauda yra ir terpė, kurioje valdžia ir politikai atranda galimybę reikštis.
Vadinasi, politikas tampa žinomas ir įtakingas ne tik dėl asmeninių savybių, bet ir todėl, kad jis laiku ir palankiai parodomas žiniasklaidoje. Todėl dėmesys spaudai nėra tik geranoriškas dėmesys probleminei sričiai. Šalyje yra gal ir sudėtingesnių bei problemiškesnių verslo ir gyvenimo sričių, bet jos nepastebėtos, nes nedaro įtakos politikai.
Spauda šiandien traktuojama ne tik kaip verslas ar kultūros palaikymo židinys, ji matoma kaip piliečių nuomonėms bei nuotaikoms įtaką darantis socialinis ir politinis fenomenas. Politikai iš spaudos ir ypač iš politinės žiniasklaidos reikalauja būti „objektyvia“ – nesikišti ir vienodai traktuoti faktus, tikisi, kad žiniasklaida bus apsnūdusi, neveikli ir nuasmeninta.
Tuo pat metu politikai tikisi, kad žiniasklaida atskleis gerąsias jų ir blogąsias jų priešininkų puses. Todėl neangažuotai kalbantis žurnalistas, komentatorius yra politiškai pavojingas – dar pasakys ką nors ne taip apie „gerąją“ Vyriausybę ar „nepakartojamą“ Seimą.
Tuo pat metu politikai tikisi, kad žiniasklaida atskleis gerąsias jų ir blogąsias jų priešininkų puses.
Moderni demokratija orientuota į žiniasklaidą, kuri sukuria laisvos diskusijos, pilietinės laisvės terpę, o mes paklūstame politinių kovų suvokimui taip, kaip tai parodyta ir aprašyta spaudoje bei parodyta eteryje. Priprantame žinoti apie realius politinės kovos vingius, politikų tikslus ir interesus per spaudą. Ji yra mūsų suvokiamos demokratijos iliustratorius ir gynėjas. Demokratija paprasto žmogaus yra siejama su spauda bei jos galimybėmis atstovauti jam ir ginti nuo valdžios sistemos.
Todėl, kai Seime imama kalbėti apie spaudos finansinių galimybių palengvinimą, visuomenė intuityviai turėtų pagalvoti, kad taip palengvinamas ir demokratijos išlikimas. Teoriškai, taip, tačiau vis neduoda ramybės tai, kad artėja rinkimai.
Manau, kad rinkiminis interesas stabdė prezidentės pateiktą siūlymą, nes tada dar buvo pernelyg anksti (kas taip suskaičiavo?). Šiandien, kai Seimas pagaliau imasi tai spręsti, manau, kad jau per vėlu. Ne rinkimiškai vėlu, bet politiškai, nes demokratija stiprėja ne tada, kai spaudai suteikiamos geresnės sąlygos būti laisvai ir nenupirktai, o tada, kada spaudos finansinė būklė nepriklauso nuo rinkimų ciklų ar valdančiosios daugumos įtakų informaciniame lauke.
Šiandien debatai apie lengvatas spaudai reikalingi iš principo, bet politikai akcentuos savo partijų ar asmeninį indėlį į tai ir reikalaus sau palankesnio dėmesio iš tos pačios spaudos. Dar viena demokratijos sąlyga yra sietina su pačios spaudos atstovų gebėjimu atsispirti gundymams ir spaudimui.
