Premjero patarėjas Tomas Beržinskas ketvirtadienį pareiškė, jog VTEK „paskelbė, kad premjeras niekam nedarė jokios įtakos svarstant finansavimo klausimus dėl vieškelių asfaltavimo Vilniaus rajone ir kad S.Skvernelis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų“.
Iš tiesų VTEK nepaskelbė nei vieno, nei kito.
Komisija pripažino negavusi svarių faktinių duomenų, kad premjeras supainiojo viešuosius ir privačius interesus priimant sprendimus dėl finansavimo jo gyvenamos gatvės asfaltavimui.
VTEK, priimdama sprendimą, galėjo rinktis iš 7 VTEK įstatyme numatytų tyrimo baigties variantų, tarp jų – pripažinti, kad S.Skvernelis nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų, tačiau to komisija nepadarė.
Vietoj to, ji nutraukė tyrimą, o pagal pagal įstatymą tai daroma, jei nepakanka duomenų, reikalingų asmens veikos teisiniam įvertinimui.
Kitaip tariant, komisija S.Skvernelį paliko be vertinimo.
Kitaip tariant, komisija S.Skvernelį paliko be vertinimo, o pats S.Skvernelis save paliko kyboti kartu su neatsakytais klausimais, kuriuos apie gatvę jam jau daugybę kartų bandė užduoti ne vakar gimę žurnalistai bei oponentai.
S.Skvernelis surengtoje spaudos konferencijoje ketvirtadienį padėkojo jį palaikiusiems, paminėjo klastingai kenkusius konservatorius, skundėsi, kad šeima patyrė psichologinį smurtą, o jis pats buvo šmeižiamas bei tapo melo auka.
Premjero triumfas pasilikus iki galo neišspręstoje situacijoje atrodė mažų mažiausiai keistai. Žinoma, tai buvo skirta ne suprantančiai ar analizuojančiai auditorijai.
VTEK ketvirtadienį neatmetė, kad atsiradus naujų duomenų, tyrimą ji gali atnaujinti. Bet vargu, ar taip nutiks.
Prieš kurį laiką VTEK smagiai apdalijo antausiais deklaruoti savo pareigas pamiršusius ministrus. Bet susidūrusi su daugiasluoksne istorija, kurioje dalyvauja vienas svarbiausių žmonių valstybėje, VTEK pusę metų pūškavo, kol konstatavo: nutarimo projekte, dėl kurio balsavo premjeras, Upės gatvė neįrašyta. Nors tai ne kartą pabrėžė šią istoriją narsčiusi 15min.
VTEK ketvirtadienį pripažino, kad nėra kompetentinga pasisakyti dėl Vilniaus rajono savivaldybės gatvės asfaltavimo klausimu priimtų sprendimų ekonominio, socialinio ir pan. pagrįstumo. Nors tai, kaip šis klausimas skynėsi kelią ne tik savivaldybėje, bet ir Susisiekimo ministerijoje, ir buvo raktas, galėjęs atrakinti būtovės slėpinius.
Komisija, akivaizdu, nebuvo kompetentinga aiškintis ir tai, kodėl Vilniaus rajonui pagal tautinių mažumų eilutę praėjusiais metais buvo atseikėta ne papildomai 10 proc., kaip numatė to paties S.Skvernelio dar būnant vidaus reikalų ministru parengtas teisės aktas, o visi 17 proc.
Kiek matyti iš ketvirtadienio VTEK posėdyje aptarinėtų dalykų, viskas, ką galėjo padaryti komisija, tai paklausti S.Skvernelio ir Jaroslavo Narkevičiaus, ar jie tarėsi, kam bus skirti tie 300 tūkstančių ir išgirsti neigiamą atsakymą. Arba tikėtis, kad jei toks pokalbis ir buvo, kažkas jį įrašė ir būtinai atsiųs komisijai.
VTEK nesugebėjo, o galbūt dėl jos veiklą reglamentuojančio įstatymo ypatumų negalėjo įvertinti visumos, todėl ši istorija jai, deja, liko neįkandama.
Bet kaip dabar į tai žiūrėti visuomenei?
Gal reikia imti ir pagaliau patikėti, kad iš darbo ir atgal namo važinėjęs premjeras nei karto nematė, kad jo gyvenamoje gatvėje klojamas asfaltas?
Ar tuo, kad normalu, kai gatvės asfaltuojamos paprašius valstybės vadovus vežiojančiam Vadovybės apsaugos departamentui?
O gal tiesiog patikėti T.Beržinsko žodžiais, kad VTEK paskelbė, jog S.Skvernelis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų?