Kol kas neaišku, kurioje užtvaros pusėje ir kokiu mastu liks Ukraina, bet labai panašu, kad 679 kilometrai tarp Lietuvos ir Baltarusijos taps nebe demokratijos sklaidos, o autoritarizmo sulaikymo erdve. Kadangi tai – pats realiausias trumpojo ir net vidutinio laikotarpio įvykių scenarijus, verta pradėti galvoti, kokia naujomis aplinkybėmis galėtų būti Lietuvos užsienio politika.
Minskas jau prarastas
Kremliaus puolimo prieš Ukrainą ir Europos saugumo architektūrą kontekste, Aliaksandro Lukašenkos kelis dešimtmečius kurta ir tobulinta vienasmenio valdymo sistema tapo spąstais jam pačiam.
Prieš dešimtmetį dar nominuotas „paskutiniu Europos diktatoriumi“, A.Lukašenka šiandien yra gerokai galingesnio diktatoriaus šešėlyje. Baltarusija, dar mažiau kaip prieš penkis metus deklaravusi siekį tapti „Rytų Europos Šveicarija“ ir stabilumo bei saugumo donoru, šiandien tampa Rusiją valdančio režimo apendiksu, visiškai priklausančiu nuo Maskvos kariškai, ekonomiškai ir finansiškai.
Daugelį metų iš tiesų sugebėjęs išbalansuoti tarp Rytų ir Vakarų, Minskas šiandien gali tik maldauti Kremliaus duoti eilinį kreditą, atsiųsti „Iskander‘ų“ ir pastatyti trąšų krovos terminalą kur nors prie Sankt Peterburgo. Baltarusijos subjektiškumo tarptautinėje politikoje, deja, nelieka.
Norisi tikėti, kad pavyks išlaikyti bent didžiosios dalies Ukrainos suverenitetą, tačiau panašu, kad siekiant išsaugoti Kijevą, Minskas kol kas bus prarastas. Tokia nauja status quo bus svarbus pokytis bendroje žemyno saugumo architektūroje, o didžiausią poveikį tai turės Lietuvos užsienio ir saugumo politikai.