Užsienio reikalų ministerijos diplomatų choras, užkandžiai ir aukštų pareigūnų sveikinimai sutinkant pirmuosius gruzinus ir ukrainiečius Vilniaus oro uoste sukūrė ypatingos šventės atmosferą. Tačiau akivaizdu, kad bevizis Ukrainai ir Gruzijai – tarpinis finišas ilgoje distancijoje į Europą. Kas laukia Ukrainos, Gruzijos (ir Moldovos, kuri bevizį režimą turi nuo 2014 m.) pasiekus šį svarbų tikslą.
Bevizio režimo turinys ir ribos
Bevizis režimas suteikia galimybę Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos piliečiams, turintiems biometrinius pasus, būti ES šalyse 90 dienų 180 dienų laikotarpyje. Bevizis režimas nesuteikia teisės įsidarbinti ES – tai dvi atskirai reguliuojamos sritys.
Kartu su beviziu režimu minėtoms šalims įsigaliojo ir readmisijos susitarimas bei vadinamas suspendavimo mechanizmas. Pagal readmisijos susitarimus Ukraina, Gruzija ir Moldova įsipareigoja priimti atgal visus per jų teritoriją į ES nelegaliai patekusius ar nelegalia veikla užsiimančius asmenis (ne tik šių šalių piliečius). Suspendavimo mechanizmas ES valstybių buvo specialiai sukurtas tam, kad būtų užtikrintas bevizio režimo tvarkingas įgyvendinimas.
Jis numato, kad bevizis režimas gali būti atšauktas šalims partnerėms nevykdant readmisijos įsipareigojimų, kuriai nors ES valstybei pateikus įrodymus, kad migracijos iš Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos srautai įgauna nekontroliuojamą mastą, kelia pavojų saugumui arba žymiai išauga nepagrįstų prašymų suteikti politinį prieglobstį.
Suspendavimo mechanizmą gali inicijuoti bet kuri valstybė narė arba Europos Komisija. Pats suspendavimo mechanizmas gali būti pritaikytas pagal labai supaprastintą procedūrą (lengviau, nei kitoms šalims, turinčioms bevizį su ES). Visa tai – ES uždėti saugikliai, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo ir nekontroliuojamo papildomo migrantų srauto. Problemų su atvykstančiais iš artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos ir taip pakanka.
Paskutinė morka iš ES krepšio?
Tačiau bėda ta, kad bevizis režimas yra praktiškai paskutinė realiai apčiuopiama „morka“ ES krepšelyje, kurią galima pasiūlyti kaimyninėms šalims mainais už reformas.
Bevizis režimas buvo vienas iš ES instrumentų politiniams pokyčiams Rytų Partnerystės šalyse skatinti. Mainais už bevizio įvedimą ES reikalavo daugybės reformų įstatymo viršenybės, žmogaus teisių ir demokratijos srityse. Tokiu būdu, motyvuodama kaimynes būsima galimybe be vizų važinėti po Europą, ES siekė ir savo strateginių tikslų – kiek įmanoma labiau išskaidrinti ir demokratizuoti partnerių administracines sistemas, įdiegti gero valdymo principus ir kartu užsitikrinti galimybę labiau kontroliuoti potencialius per šias šalis einančius nelegalios migracijos kelius.
Bevizis režimas kaip „morka“ šalims partnerėms suveikė, nes jos (bent jau formaliai) įvykdė daug pokyčių. Tai didelis pasiekimas. Kaimynams - nes jų piliečiai gali laisvai keliauti po Europą, susipažinti su jos kultūra ir mentaliteto ypatumais. Europos Sąjungai – nes buvo bent žingsniu priartėta prie „saugios ir stabilios“ kaimynystės tikslo.
Tačiau bėda ta, kad bevizis režimas yra praktiškai paskutinė realiai apčiuopiama „morka“ ES krepšelyje, kurią galima pasiūlyti kaimyninėms šalims mainais už reformas. Nepaisant pompastiškos pro-europietiškos retorikos, Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje dar lieka nemažai neišbaigtų reformų, kurias remia ES, tačiau motyvacinis tų reformų skatinimo mechanizmas nebeturi degalų. Narystės perspektyva, kuri būtų labai patrauklus ir galingas argumentas, esamomis sąlygomis nėra reali. Tai kelia susirūpinimą, kaip reikės toliau motyvuoti kaimynines šalis tęsti reformas negaunant už tai akivaizdžių paskatų.
Bevizis su Europa nebūtinai reiškia atsigręžimą į Europą
Antra vertus, Moldovos patirtis rodo, kad bevizio režimo suteikimas nebūtinai yra didesnio susisaistymo su Europa ir jos deklaruojamais principais garantas. Igorio Dodono išrinkimas Moldovos prezidentu ir jo pro-rusiška retorika bei politika kelia klausimą, ar galimybė piliečiams lengviau pasiekti Europą yra pakankama sąlyga pakeisti ir valdančiojo elito politinius bei ekonominius išskaičiavimus.
Šis klausimas aktualus ne vien Moldovai, bet ir Ukrainai bei Gruzijai, kurių viduje tebesitęsia kovos dėl valdžios ir tolimesnio politinio režimo transformacijos. Kova tarp oligarchų Ukrainoje, neformalaus Gruzijos lyderio B.Ivanišvilio neformali įtaka – tikrai nėra akivaizdu, kad bevizis režimas ir piliečių pažintis su Europa gali tai radikaliai pakeisti. Pasak kai kurių analitikų, bevizis režimas nėra nei demokratijos garantas, nei vakcina prieš autoritarizmo įsigalėjimą.
Ar Europos laukia nauja migrantų banga?
Rusijos propaganda nuolatos pateikia bevizio režimo suteikimą kaip būsimo naujo imigrantų antplūdžio į Europą priežastį. Atseit, visi puls bėgti iš skurdžių valstybių į turtingas ES šalis. Toks vaizdas, nors ir teoriškai įmanomas, praktiškai nėra teisingas. Visų pirma, jau minėta, kad bevizis režimas nesuteikia įsidarbinimo galimybės. O tai reiškia, kad į ES galima važiuoti tik trumpam ir ne darbui.
Jei pasipils srautas žmonių, atvykstančių kaip turistai, bet siekiančių pasilikti nelegaliai, labai tikėtina, kad bus inicijuotas jau minėtas suspendavimo mechanizmas ir bevizis dings. Kaimyninių šalių valdžia, kurioms bevizis buvo galimybė piliečiams pademonstruoti, kad gali įgyvendinti savo pažadus, bus itin suinteresuota šio režimo neprarasti, todėl maksimaliai stengsis laikytis įsipareigojimų. Visi žino, kad Europos šalys pastaruoju metu labai jautriai reaguoja į visus su migrantais susijusius klausimus, todėl vykdys labai nuodugnų įsipareigojimų įgyvendinimo monitoringą.
Antra vertus, į ES be vizų įleidžiami tik biometrinius pasus turintys asmenys. Ukrainoje, pasak viešų šaltinių, tokius (vadinamuosius biometrinius užsienio pasus) 2016 m. turėjo maždaug 3,3 milijono gyventojų. Vertinant, kad per 2016 m. iš Ukrainos į ES šalis su vizomis keliavo apie 15 mln. Ukrainiečių, milžiniškas srauto padidėjimas negresia. Juk važiuojant į Europą kad ir atostogauti, reikia turėti pinigų atostogoms, o kaimyninėse šalyse tikrai ne visi gali sau tai leisti. Todėl tikėtina, kad bus pirma norinčiųjų pamatyti Europą banga, tačiau tai nevirs masine emigracija.
Ukrainiečių Lietuvoje nelaukiam?
Gali būti, kad padaugės atvažiuojančiųjų iš kaimyninių šalių į tas valstybes, kurios politiškai palankiai žiūri į Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos suartėjimą su ES ir bus pasirengusios dvišaliai suteikti palankesnes įsidarbinimo sąlygas. Pavyzdžiui, Lenkija gerokai supaprastino ukrainiečių įdarbinimo tvarką ir šioje šalyje jau įdarbinta daugiau nei milijonas ukrainiečių.
Nors iš viešos retorikos atrodytų, kad ir Lietuvoje ukrainiečių laukiam su išskėstomis rankomis, tai nėra visiška tiesa.
Nors iš viešos retorikos atrodytų, kad ir Lietuvoje ukrainiečių laukiam su išskėstomis rankomis, tai nėra visiška tiesa. Pagal darbo leidimų išdavimo spartą ir griežtumą Lietuva atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos (nekalbant apie Lenkiją). Nors Lietuvos darbdaviai labai suinteresuoti darbo jėgos iš Rytų partnerystės šalių pritraukimu, biurokratiniai barjerai kol kas išlaikomi pakankamai aukšti, todėl atvažiuojančiųjų srautų padidėjimas, bent kol kas negresia. Lietuvoje greičiausiai padaugės studentų, bet ne darbininkų. Turime pakankamai paradoksalią situaciją, kai užsienio politikos prioritetai kertasi su vidaus politikos situacija. Nors viešai skelbiama visuotinė parama Ukrainos ėjimui į Europą, sąlygų ukrainiečiams atvažiuoti įsidarbinti nesukuriame dėl vidaus politikos sumetimų.
Reikia naujos strategijos
Apibendrinant, bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai yra svarbus pasiekimas ir naujos galimybės šių šalių piliečiams. Matydami daugiau Europos jie turės daugiau galimybių susipažinti su europiniu mentalitetu ir „parsivežti“ jį namo. Tačiau tai ir nauji klausimai ES Rytų Partnerystės politikos planuotojams, taip pat ir Lietuvoje.
Kaip priversti Rytų partneres tęsti politinių ir ekonominių reformų procesus neturint stiprių motyvuojančių priemonių? Galima tikėtis, kad „sąlygiškumo“ (angl. – conditionality) instrumentą pakeis „socializacijos“ (angl. – socialization) logika, t.y. galimybė tiesiogiai bendrauti su Europos žmonėmis bus ta socializuojanti ir įtraukianti paskata, priversianti Rytų partnerių pilietines visuomenes labiau spausti savo elitą reikalaujant reformų.
Tačiau Moldovos pavyzdys verčia realistiškiau vertinti situaciją ir ieškoti naujų būdų motyvuoti ne tik visuomenes, bet ir valdantįjį elitą. Nes, kaip rodo visuomenės nuomonių apklausos (Ukrainoje), šalies valdžia turi labai menką pasitikėjimą (Prezidentu Ukrainoje pasitiki 15 proc., Vyriausybe ir Parlamentu – 10 proc. piliečių). Kadangi labiausiai pasitikima savanoriais ir savanorių batalionais (54 ir 50 proc. pasitikėjimas), atotrūkis tarp elito ir masių labai greitai, bent jau Ukrainos atveju, gali išvirsti į dar vieną revoliuciją. O tai tik sulėtintų šalies europeizavimo tempus.
Dr. Laurynas Jonavičius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
