Rugsėjo 9 dieną Putinas ir Lukašenka po susitikimo pasakė tik tai, apie ką jau kalbėta beveik savaitę – kad suderino 28 sąjungines programas.
Šis prezidentų sprendimas rugsėjo 10 dieną patvirtintas Minske, kur abiejų šalių premjerai pasirašė dokumentą „Pagrindinės susitarimo dėl Sąjunginės valstybės kūrimo nuostatų ir 28 sąjunginių programų įgyvendinimo gairės 2021-2023 m.“.
Savo ruožtu, šis dokumentas dar turi būti patvirtintas Aukščiausioje Sąjunginės Valstybės Taryboje lapkričio 4 dieną. Ar tai reiškia, kad Rusija pagaliau praryja Baltarusiją, kaip tai bandė padaryti jau kelis dešimtmečius?
Argumentų „už“ tokį teiginį tikrai yra. Lukašenkos retorika prieš susitikimą ir jo metu buvo labai meili Rusijai. Vien tai, kad Prezidentai ir Vyriausybės kartu kalba apie pagaliau pasiektą susitarimą, kaip konkrečiai bus gilinama integracija, optimistams yra įrodymas, kad darbas iš tiesų juda.
Juk 28 programos, kurių bendra apimtis – virš kelių tūkstančių puslapių – nėra lengvai padaromas darbas. O čia jau kalbama apie visų programų galutinį suderinimą. Ko gi dar norėti. Sudie, nepriklausoma Baltarusija.
Be to, vidinė situacija Baltarusijoje gerokai riboja tą manevro laisvę, kurią Lukašenkos deryboms su Maskva anksčiau suteikdavo galimybė remtis Vakarais, kaip koziriu santykiuose su Rusija.
Jei anksčiau daug kartų Lukašenka galėjo bent kažkiek padidinti savo svorį Putino atžvilgiu gąsdindamas tuo, kad pernelyg spaudžiamas atsisuks į Vakarus, tai šiandien apie tokį atsisukimą kalbėti nebeišeina.
Pernai metų rinkimų ir po jų vykusių įvykiu metu Lukašenka pats nukirpo net tą ploną šiaudą, kuriuo Vakarai netiesiogiai dar tiekė deguonį Baltarusijos režimui.
Tačiau Lukašenkos retorinė ekvilibristika yra seniai visiems žinomas talentas. Prognozuoti remiantis tik ja – itin rizikingas užsiėmimas.
Todėl galima rasti ir nemažai argumentų „prieš“ teiginį, kad jau dabar tai jau tikrai Rusija praryja Baltarusiją. Netgi formaliai žiūrint, ketvirtadieninis susitikimas faktiškai nieko nepakeitė, o tik eilinį kartą pasiuntė žinią, kad „suderėta derėtis toliau“.
Pats Lukašenka tiesiai pasakė, kad Vyriausybės iki lapkričio dar „nušlifuos kai kuriuos momentus“ ir „suderins paskutinius štrichus“. Mažų mažiausiai iki lapkričio 4 dienos, ta krūva popieriaus, ant kurio surašytos 28 programos, nelabai ko verta.
Netgi jei lapkričio 4 dienos atsiras visų atsakingųjų parašai, tai nebus proceso pabaiga. Dėl tos paprastos priežasties, kad programas reikės įgyvendinti.
Lukašenkos retorika prieš susitikimą ir jo metu buvo labai meili Rusijai.
Tai reiškia, reikės harmonizuoti, sinchronizuoti ir suvienodinti tūkstančius įstatymų, poįstatyminių aktų, normų ir reguliavimų tokiose jautriose srityse, kaip mokesčiai, finansai, socialinės garantijos, žemės ūkis, pramonė, viešieji pirkimai ir daug kitų. Nekalbant jau apie bendras naftos, dujų ir elektros energijos rinkas, dėl kurių abi pusės jau sulaužė milžinišką kiekį iečių.
Daugumai šių klausimų išspręsti numatytas laikotarpis iki 2023 metų. O tai vėlgi reiškia, kad net formaliai sąjunginė integracija tęsis dar bent kelis metus.
Žinant Rusijos ir Baltarusijos ankstesnių derybų patirtis, galima gan drąsiai tvirtinti, kad (bent jau Lukašenka) bandys tempti ne tik iki paskutinės dienos, bet iki paskutinės minutės.
Paprastai tariant, pesimistai irgi turi ką pasakyti apie Rusijos virškinimo problemas kramtant Baltarusiją.
28 programos kaip saugiklis valdžios pasikeitimo atveju
Analizuojant ekonominės integracijos gylį, paprastai išskiriami tokie pagrindiniai integracijos etapai: (1) laisva prekyba, (2) muitų sąjunga, (3) bendra rinka, (4) ekonominė sąjunga ir (5) politinė sąjunga.
Politinė sąjunga yra aukščiausia integracijos forma, kai sukuriamos viršvalstybinės politinės institucijos, priimančios visiems integracijos dalyviams privalomus sprendimus. Netgi ES dar nėra galutinai pasiekusi tokio integracijos lygio.
Rusijos-Baltarusijos šiandieninė integracija yra kažkur tarp muitų sąjungos ir bendros rinkos, kurioje išlieka skirtingi nacionaliniai reguliavimai, tačiau turėtų veikti laisvas kapitalo, paslaugų ir prekių judėjimas.
Net kalbant apie pastaruosius, Baltarusijos ir Rusijos integracinė praktika dažnai šlubuoja ir keičiasi priklausomai nuo aplinkybių bei abiejų pusių interesų. Lemiamą svorį dažnai turi neformalios žaidimo taisyklės (ką konkrečiu momentu sutars Lukašenka ir Putinas), o ne oficialūs susitarimai.
Toks neformalių taisyklių dominavimas turi didelę svarbą ir pastarųjų susitarimų kontekste. Ši svarba itin pasireiškia žvelgiant į platesnį Rusijos-Baltarusijos santykių kontekstą, ypač pastaraisiais metais.
Viena vertus, neformalios taisyklės yra argumentas tiems, kas sako, kad praėjusios savaitės susitarimai tėra eiliniai formalūs popieriai.
Lukašenka pasirašęs daugybę dokumentų, kurių nė neketina laikytis. Pradedant Baltarusijos Konstitucija ir baigiant tarptautinėmis sutartimis.
Antra vertus, situacijoje, kai Rusija liko praktiškai paskutinis ramstis, kurio dėka laikosi režimas Minske, formalūs susitarimai įgauna naują prasmę. Kodėl? Todėl, kad Lukašenka jau visiems įgriso. Tame tarpe ir Maskvai.
Skaičiuojama, kad iki 2020 m. Maskva Lukašenkos palaikymui (subsidijoms, kreditams ir pan.) išleido daugiau nei 116 milijardų JAV dolerių. Tačiau vis dar neturėjo nei realios karinės bazės Baltarusijos teritorijoje, nei garantijų, kad pasikeitus politiniams vėjams Lukašenka nepasuks sau patogesniu keliu.
Kodėl gi Kremliui nepasinaudojus užspiesto į kampą diktatoriaus problemomis ir nepakeitus jo labiau sukalbamu veikėju? Proga tam ideali – Lukašenka nebeturi nei vidinio, nei išorinio legitimumo.
Tiesa, tiesiog paimti ir pašalinti Lukašenką bei integruoti Baltarusiją arba pasodinti akivaizdžiai pro-rusišką valdovą būtų netoliaregiška. Tai potencialiai sukurtų įtampas santykiuose su Baltarusijos visuomene.
Pastaroji iki šiol pakankamai pozityviai vertina bendradarbiavimo su Rusija perspektyvas, todėl Maskvai nesinori atrodyti agresoriumi. Be to, Lukašenkos spartus pakeitimas neleistų Rusijai ir toliau pristatyti savęs kaip stabilumo ir taikos garanto regione Vakarams.
Kol yra Lukašenkos problema, Rusijai naudinga išlaikyti status quo ir taip versti Vakarus ieškoti kalbėjimosi su Maskva būdų tą problemą sprendžiant. Greita Baltarusijos aneksija Vakarams tik eilinį kartą patvirtintų, kokia imperialistinė ir grobuoniška yra Rusija.
Lukašenka pasirašęs daugybę dokumentų, kurių nė neketina laikytis. Pradedant Baltarusijos Konstitucija ir baigiant tarptautinėmis sutartimis.
Post-lukašenkinė investicija?
Tačiau teisinis Baltarusijos įsipareigojimų santykiuose su Rusija įtvirtinimas yra Kremliaus investicija į ateitį ir interesų užtikrinimo garantas tam momentui, kai Lukašenkos nebeliks valdžioje
Pats Lukašenka rugpjūčio 9 dieną pareiškė, kad „greitai, labai greitai“ pasitrauks iš posto. Nebūtina tuo tikėti. Bet galima daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad laikotarpis iki 2023 metų iš esmės ir numatytas tam, kad būtų surastas sprendimas, kaip patraukti Lukašenką ir užsitikrinti, kad po jo pasitraukimo Rusijos įtaka Baltarusijoje nepasikeistų, o pati Baltarusija nekvestionuotų esamos geopolitinės santykių status quo.
Juk 2023 metų pabaigoje bus likę tik keli mėnesiai iki Rusijos prezidento rinkimų ir Maskvai gali reikėti naujų pergalių užsienio frontuose vidinei mobilizacijai paskatinti...
Per derybas su opozicija Lukašenka iš valdžios nepasitrauks. Tai akivaizdu. Liūdnai, bet drąsiai galima teigti, kad Vakarai irgi neturi realių instrumentų priversti Lukašenką tiesiog atsisakyti posto (jei nekalbėsim apie sąmokslą jėga pašalinti Lukašenką, kuris itin mažai tikėtinas).
Priversti Lukašenką pasitraukti iš esmės gali tik Kremlius. Saugumo garantijas Lukašenkai šiandien taip pat gali suteikti tik Rusija. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Maskva šiandien dar neturi delikataus ir elegantiško sprendimo, kaip išlaikyti Baltarusiją savo įtakoje po Lukašenkos.
Todėl labai tikėtina, kad artimiausias laikotarpis, bent iš Maskvos pozicijų žiūrint, bus būtent valdžios tranzicijos Baltarusijoje proceso modeliavimas. Gali būti, kad jis įgis jau paskelbtos Konstitucinės reformos pavidalą.
Tačiau nepriklausomai nuo to, kokiu būdu Lukašenka perduos valdžią, Rusijai itin svarbu užsitikrinti formalius argumentus tam atvejui, jei naujieji Baltarusijos vadovai (kas jie bebūtų) bandytų ginčyti dvišalių santykių logiką ir principus. O kol kas Lukašenkos šokis su kardais dar kurį laiką tęsis. Pradžiai iki lapkričio 4 d. Bet labai tikėtina kad ir dar keletą metų.
| 28 Sąjunginės programos:
|
