Pastarojo ES viršūnių susitikimo metu tokia iniciatyva buvo griežtai atmesta rytinių ES bloko šalių ir susilaukė daug kritikos bei pasmerkimo. Ar tai reiškia vis stiprėjančias griežtos linijos Rusijos atžvilgiu pozicijas Vakaruose?
Prancūzų ir vokiečių kalbos apie strateginę Europos autonomiją ypač suaktyvėjo po to, kai JAV prezidentu tapęs Donaldas Trumpas ėmėsi labai savarankiškos užsienio politikos nesikonsultuodamas su partneriais Europoje ir ignoruodamas jų interesus.
Pasitraukimas iš susitarimo dėl Irano, vienašališkas protekcionizmas, kritika europiečiams dėl nepakankamo indėlio į NATO veiklą ir daugybė kitų epizodų buvo motyvai, kodėl Vokietija ir ypač E.Macronas taip stipriai pasigavo savarankiškos, nuo JAV mažiau priklausomos, Europos idėją.
Prancūzų ir vokiečių pozicija netiko ir nepatiko Baltijos šalims ir Lenkijai, kurioms Rusija yra grėsmė, priešas ir agresorius
Be abejo, tai nebuvo vienintelė priežastis. Prancūzų nacionalinė tapatybė visada rėmėsi didžiojo galios centro Europoje ir pasaulyje savivoka, o Vokietijos laikysena Rusijos atžvilgiu yra nuoseklus bandymas padėti užtikrinti pragmatinius vokiečių interesus, nebūti pernelyg griežtai Rusijos atžvilgiu, kad tai per stipriai nepakenktų vokiečių ekonominiams interesams.
Tokios pozicijos niekada netiko ir nepatiko Baltijos šalims ir Lenkijai, kurioms Rusija yra grėsmė, priešas ir agresorius. Atstovaudamos ir gindamos vertybinę poziciją, šios šalys visada ragino į santykius su Rusija žiūrėti per atgrasymo ir sulaikymo politiką, o ne dialogą. Pačios Rusijos elgesys jau kurį laiką tik skatino tokią agresyvesnę ir griežtesnę laikyseną.
Pasikeitus administracijai Vašingtone, Europos rytinėje dalyje padidėjo lūkesčiai, kad JAV grįš prie labiau transatlantinių ir į demokratijos gynimą orientuotų santykių su partneriais Europoje. J.Bideno retorika tokius lūkesčius tik stiprino. Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat – ten konstruktyvesnių santykių su Vašingtonu viltys sustiprėjo. J.Bideno vizitas ir susitikimai su ES, G7 ir NATO lyderiais Europoje buvo strategiškai svarbūs transatlantinių santykių atkūrimui ir pasitikėjimo atstatymui. Sutarimas užbaigti ilgamečius JAV ir ES nesutarimus dėl „Boeing“ ir „Airbus“ buvo praktinė to iliustracija.
Vis dėlto kitas J.Bideno žingsnis buvo susitikimas su Vladimiru Putinu. O tai jau nebuvo žingsnis, kuris atitiktų šalių Rytų Europoje lūkesčius. Akivaizdu, kad Lietuva, Lenkija ir kiti tikėjosi gerokai griežtesnės Vašingtono pozicijos žmogaus teisių, demokratinių principų ir Rusijos atgrasymo klausimais. Vietoje griežtų „raudonųjų linijų“ Rusijai nubrėžimo, šis susitikimas (bent jau Rytų Europai) labiau priminė modifikuotą „santykių perkrovimo“ versiją.
Vertinant iš Vokietijos ir Prancūzijos pozicijų, J.Bideno ir V.Putino susitikimas, be kita ko, pasirodė kaip pretekstas toliau bandyti ieškoti būdų stiprinti savarankiškumą. Tai logiška, nes būtent naujo JAV prezidento kadencijos pradžioje, kol jis dar neįtvirtinęs savo pozicijų, yra didžiausia galimybė suformuoti sau palankų požiūrį. Jei norima būti savarankiškais ir autonomiškais, J.Bidenas turi pamatyti, kad Europa gali tai padaryti. Todėl ir reikėjo parodyti savo galią savarankiškai susitinkant su V.Putinu.
E.Macrono ir A.Merkel argumentai indikavo būtent tokią logiką gan netikėtame jų bendrame pasiūlyme surengti ES ir Rusijos viršūnių susitikimą. Jei J.Bidenas gali kalbėtis su Putinu, kodėl to negalime mes? Jei nori, kad apie Europos saugumą kalbėtųsi ir spręstų ne Rusija su JAV, o pati Europa, turi būti tiesioginis proceso dalyvis.
Tačiau Merkel-Macrono pasiūlymas buvo atmestas kitų ES partnerių, su Baltijos šalimis ir Lenkija priešakyje. Europos Sąjunga pasiekė konsensusą. Jis buvo arčiau rytinių partnerių idealo, bet labiau nutolęs nuo Prancūzijos ir Vokietijos pirminių tikslų.
Akivaizdu, kad konsensusas nukėlė ir planus turėti atskirą Vokietijos ir Prancūzijos kontroliuojamą ES dialogą su Rusija. Kartu tai – niuksas, o gal ir smūgis, prancūziškoms ir vokiškoms ambicijoms dėl lyderystės Europoje, ypač kuriant pastarosios „strateginę autonomiją“. Vargu ar toks konsensusas privers J.Bideno administraciją rimčiau vertinti Paryžiaus ir Berlyno galią turėti savarankišką darbotvarkę.
Kita vertus, toks konsensusas greičiausiai bus signalas Maskvai, kad „skaldyk ir valdyk“ strategija Europos atžvilgiu gali ir toliau būti veiksminga. Rinkimai rudenį Vokietijoje nulems, kas poste pakeis A.Merkel, bet pagrindinis apklausose pirmaujančios krikdemų sąjungos kandidatas Arminas Laschetas neatrodo labai linkęs keisti „dialogu paremtą“ požiūrį į Rusiją. Lygiai taip pat ir Prancūzijoje – kitų metų balandžio rinkimuose dabartinis vadovas E.Macronas, pasak apklausų, greičiausiai ir vėl konkuruos dėl prezidento posto su Nacionalinio judėjimo lydere Marine Le Pen. Nė vienas iš jų, švelniai tariant, nėra griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu šalininkas.
Vakarų požiūrį į Rusiją kol kas sunku pavadinti suderintu ir nuosekliu
Taigi, atmesdami ES ir Rusijos viršūnių susitikimo idėją, griežtosios linijos Rusijos atžvilgiu šalininkai ES viduje laimėjo mūšį. Bet dar ne pergalę. Panašu, kad vidinės įtampos Europoje šiuo klausimu išliks. Paradoksalu, bet kol kas didžiausias „griežtųjų“ koziris yra pats Kremlius, savo elgesiu tiesiog atimantis iš švelniosios linijos rėmėjų bet kokius argumentus.
Vis dėlto tolimesnį Vakarų požiūrį į Rusiją kol kas sunku pavadinti suderintu ir nuosekliu. Balansas J.Bideno administracijos prioritetuose (Kinija – strateginė ginkluotė – demokratijos vertybės), politinė sankloda Vokietijoje ir Prancūzijoje po būsimų rinkimų, rugsėjį įvyksiantys Dūmos rinkimai Rusijoje – tik keli iš veiksnių, kurie artimiausiu metu formuos Rusijos ir Vakarų darbotvarkę. Jų tarpusavio dėlionė šią darbotvarkę vis dar gali pasukti bet kokia kryptimi.
Laurynas Jonavičius yra VU TSPMI dėstytojas.
