Baltarusijos režimo konvulsijos ir jų poveikis
Baltarusijos ir Rusijos kariniai santykiai apibūdinami labai įvairiai. Vieni teigia, kad savarankiškos armijos Lukašenka jau seniai neturi.
Kiti sako, kad diktatorius Minske vis dar sėkmingai išnaudoja savo geostrateginę svarbą Rusijai ir niekaip nesutinka įsileisti Rusijos karinių bazių, todėl išlaiko šiokią tokią manevro laisvę.
Argumentų už Baltarusijos karinę priklausomybę nuo Rusijos tikrai pakankamai. Pati Baltarusijos armija yra pasenusi, nesukomplektuota, vadovaujama Rusijoje apmokytų generolų ir apginkluota dar sovietiniais ginklais.
Kai kurie ekspertai sako, kad apskritai Baltarusijos gynybos principas yra sudaryti sąlygas šalyje greitai dislokuoti Rusijos pajėgas, kad pastarosios apgintų nuo atakos (neišvengimai – iš Vakarų), o ne kurti savarankišką efektyvią kariuomenę.
Kartu su Rusija yra sukurta Regioninė pajėgų grupė (į kurią įeina Baltarusijos sausumos pajėgos ir Rusijos 1-oji tankų armija, dislokuota Vakarų karinėje apygardoje) ir veikia bendra regioninė oro gynybos sistema.
Nors A.Lukašenka ilgą laiką kalbėjo apie Baltarusiją kaip neutralią šalį, tai menkai atitiko realybę.
Baltarusija ir Rusija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės bei Sąjunginės valstybės formate sutarę plėtoti karinį bendradarbiavimą. Alternatyvių karinių ryšių labai nedaug.
Nors A.Lukašenka ilgą laiką kalbėjo apie Baltarusiją kaip neutralią šalį, tai menkai atitiko realybę. Šių metų rugpjūčio 9 d. jis pats atvirai pareiškė, kad Baltarusijos neutralitetas neatitinka realijų ir naujai rengiamoje Konstitucijoje nuostatos apie neutralitetą neturi likti.
Yra ir kritiškesnis požiūris į Baltarusijos karinius klausimus bei interesus. Jis teigia, kad faktiškai kariniame bendradarbiavime dar yra daug nesklandumų ir neaiškumų.
Nors 2015 m. Rusijos gynybos ministerija pareiškė apie Rusijos karinės bazės Baltarusijoje steigimą, de facto jos nėra iki šiol. Baltarusijoje veikia du techniniai Rusijos karinių pajėgų objektai – ankstyvojo perspėjimo radarų stotis Hancevičiuose ir povandeninių laivų komunikacijos centras Vileikoje, – bet juose dirba neginkluoti specialistai. Be to, tai nėra tikros karinės bazės.
Rusijos kariškiai ir technika tikrai dažnai lankosi Baltarusijos teritorijoje įvairių bendrų mokymų metu, tačiau nuolatinio buvimo galimybės neturi. 2014–2020 m. laikotarpiu tai buvo siejama su Lukašenkos nenoru įsileisti Rusijos karius dėl „žaliųjų žmogeliukų“ pavyzdžio ir Krymo okupacijos.
Be to, Baltarusija visaip vengia pasirašyti bendrą Sąjunginės valstybės karinę doktriną. Turbūt esminis tokio delsimo momentas – nenoras formaliai įsipareigoti bendros (t. y. Rusijos valdomos) karinių pajėgų vadovybės atsiradimui.
Nors apie tai kalbama daug, formaliai vieningo vadovaujančio centro nėra. Jis atsiranda konkretiems mokymams, bet nefunkcionuoja taikos metu. Rusijos pusė „Zapad-2021“ metu džiaugėsi, kad buvo išbandytas automatizuotas oro gynybos sistemos valdymas iš vieno centro, tačiau bandymas vyko Rusijos teritorijoje esančiuose poligonuose ir neapėmė Baltarusijos valdymo.
Tai išlieka problema, nes vieno valdymo centro buvimas yra privaloma sąlyga efektyviam kariavimui tikro konflikto metu. Tiesa, Lukašenkai tai dar reikštų ir galios monopolio Baltarusijos viduje išskaidymą, kurio jis tikrai nenori.
Be abejo, 2020 m. Prezidento rinkimai ir po jų sekę įvykiai apribojo Lukašenkos galimybes manevruoti santykiuose su Rusija kaip anksčiau.
2021 m. kovą pirmą kartą pasirašyta 5 metų strateginio bendradarbiavimo programa tarp Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministerijų. Be kita ko, ji numato ir bendrų mokymo centrų steigimą (vieną Baltarusijoje, du – Rusijoje). Ekspertai nedelsdami prakalbo, kad būtent šie mokymo centrai taps faktinės Rusijos karinės bazės Baltarusijoje kūrimo pradžia.
2020 m. spalį pasirašytas bendros Sąjunginės valstybės oro erdvės gynybos veiksmų planas, kuris atnaujino 2015 m. sustabdytas bendras oro erdvės patruliavimo misijas iš Baltarusijos teritorijos (t. y. Rusijos naikintuvų buvimą Baltarusijoje rotaciniu principu).
Baltarusija lyg ir vėl pradėjo praktiškai atiduoti savo karinį saugumą į Rusijos rankas.
Tačiau šioje situacijoje reikia paminėti, kad A.Lukašenkos noras išlaikyti valdžią bet kokia kaina ir jo atvira konfrontacija su Vakarais ne tik sukuria Rusijai galimybes užbaigti Minsko karinę integraciją, bet ir verčia spręsti kai kurias dilemas.
„Įtraukimo“ dilema
Tarptautinio saugumo analizėje egzistuoja toks terminas kaip „įtraukimo dilema“. Ji kalba apie karinių sąjungininkų pasirinkimą tuo atveju, jei viena iš jų nori veltis į konfliktą, tačiau kitai tai nėra naudinga.
Paradoksalu, bet po 2020 m. Rusijos–Baltarusijos kariniame aljanse, priešingai nei 2014–2020 metų laikotarpiu, su „įtraukimo dilema“ susiduria būtent Maskva. Maskvos iššūkis tas, kad, susidūręs su legitimumo problema šalies viduje ir Vakaruose, Lukašenka ėmėsi radikalių veiksmų savo pozicijoms išlaikyti.
Kol kas išsaugodamas valdžią tik dė vidinės prievartos bei Rusijos paramos, Lukašenka pastarąjį pusmetį desperatiškai ieško būdų nukreipti (Vakarų) dėmesį nuo Baltarusijos vidinių problemų ir pademonstruoti savo strateginę reikšmę Kremliui. Vienas iš tokių būdų – sumažinti Vakarų spaudimą įtraukiant į žaidimą Rusiją.
Nutupdydamas „Ryanair“ lėktuvą, sukeldamas migrantų krizę ir atvirai grasindamas Vakarams Trečiuoju pasauliniu karu, Lukašenka žaidžia dėmesio nukreipimo žaidimą, kurio logika – sukurti kuo daugiau įtampos santykiuose su Vakarais, taip pat maksimalias prielaidas Maskvai atvirai įsitraukti į konfrontaciją Baltarusijos pusėje.
Iki šiol Maskva nuo šio konflikto laikėsi saugiu atstumu – nors ir išsakė paramą Lukašenkai, bet darė tai tikrai ne per daug entuziastingai. Kremlius nėra geriausias Vakarų draugas, bet Maskvai šiuo metu daug naudingiau Baltarusijos krizės akivaizdoje išlaikyti galimo problemos sprendėjo, o ne diktatoriaus šalininko statusą.
Situacijoje, kai (Maskvoje) tikimasi dividendų iš galimo santykių perkrovimo su J.Bideno administracija, kai neaiškumų kelia Afganistano klausimas ir kai vyksta JAV strateginio persiorientavimo į Aziją procesas, Maskva iš tiesų sprendžia dilemą – ar atvirai stoti į Lukašenkos pusę ir pasinaudoti jo silpnumu galutinai integruojant Baltarusiją, ar išlaikyti problemas Minske kaip derybinę kortą santykiuose su Vakarais.
Kol kas Maskva renkasi neskubėti su Baltarusija, t. y. vengia tiesiogiai įsitraukti į Lukašenkos–Vakarų konfliktą ir stebi situaciją ieškodama galimybių minimaliais kaštais pasiekti maksimalius rezultatus.
Tai nereiškia, kad ji palaiko demokratijos įvedimą Baltarusijoje. Daug labiau tai – pragmatiškas interesas padaryti Lukašenkos likimą mainoma korta santykiuose su Vakarais. Tačiau net iš Maskvos perspektyvos Lukašenkos desperacija ir nenuspėjamumas yra iššūkis.
Ukraina tampa Minsko priešu
Nors „Zapad“ pratybų legenda šiemet atvirai demonstruoja, kad jos nukeiptos į Vakarų sulaikymą ir Rusijos galios demonstravimą, beveik jokių ženklų apie Maskvos siekį pasinaudoti jomis Baltarusijos aneksijai nebuvo.
Lyginant su 2017 m. pratybomis, mokymų Baltarusijos teritorijoje buvo netgi mažiau – 4 poligonai Baltarusijoje ir 9 poligonai Rusijoje, o 2017 m. – 7 poligonai Baltarusijoje ir 3 Rusijoje.
Įdomu tai, kad „Zapad“ pratybos A.Lukašenkos retorikoje šiemet labai skiriasi nuo 2017 m. Tuomet Lukašenka bandė visais įmanomais būdais demonstruoti skaidrumą ir atvirumą, kvietėsi visus įmanomus NATO stebėtojus ir darė viską, kad turėtų Vakarų saugiklį tam atvejui, jei Rusija sugalvotų ką nors netikėto pratybų metu.
Šiemet iš Minsko sklinda tik atviri grasinimai Vakarams, pažadai įsileisti Rusijos pajėgas, jei tik abi sąjungininkės matys poreikį. Papildomas ir neraminantis aspektas Lukašenkos diskurse – bloga Ukraina.
Konfliktiškos retorikos augimas Ukrainos atžvilgiu iš Minsko pastebimas jau nuo metų pradžios.
„Mus pradeda iš pietų spausti...<...> Turime ruoštis – 1200 sienos su Ukraina kilometrų, reikės uždengti šitą perimetrą“, – sakė Lukašenka rugsėjo 12 d. argumentuodamas būtinybę iš Rusijos įsigyti S-400 priešraketinės gynybos sistemas.
Konfliktiškos retorikos augimas Ukrainos atžvilgiu iš Minsko pastebimas jau nuo metų pradžios. Koks tikslas, jei nuo pat 2014 m. Lukašenka atkakliai nepripažino Krymo aneksijos ir netgi priėmė Normandijos formato derybas bei bandė pristatyti Baltarusiją kaip neutralią aikštelę ir saugumo donorą regione?
Be to, Vakarams įvedus sektorines sankcijas, Ukraina liko pagrindinis baltarusiškų naftos produktų pirkėjas ir pyktis su ja Minskui nenaudinga ekonomiškai.
Galima tai vertinti kaip išaugusios priklausomybės nuo Rusijos pasekmę. Bet A.Lukašenkos desperacijos kontekste Ukrainos sugrėsminimas labai panašus į taip pat desperatišką bandymą dar kartą įtikinti Rusiją Baltarusijos strategine svarba.
Kaltinimai Kijevui kurstant neramumus Baltarusijoje ir didinat NATO buvimą šalyje yra labai panašu į žinutę Maskvai – duokit ginklų už milijardą dolerių ir mes apginsime pietinį flangą, t. y. apsaugosime Rusiją nuo galimos NATO invazijos per Ukrainą.
Įdomu, kad nors Rusijai tokia laikysena turėtų patikti, Maskva neskuba. Ir tai vėl yra įrodymas, kad A.Lukašenkos ašaromis Kremlius netiki. Nepaisant garsių kalbų apie rusišką ginkluotę už milijardą, kol kas tai tik (Lukašenkos) žodžiai, nedaug verti, kaip ir pažadai užbaigti Sąjunginės valstybės kūrimą.
A.Lukašenkos ašaromis Kremlius netiki.
Rusijos gynybos ministerija oficialiai pasakė, kad S-400 tiekimo Minskui modalumų nesvarsto. Akivaizdu, kad Kremlius daug mieliau atsiųstų pietinio flango uždengimui savo karius su ta pačia S-400 sistema, naikintuvais ir „Tor“ zenitiniais raketiniais kompleksais, nei tiesiog atiduotų jos į neprognozuojamo ir įbauginto diktatoriaus rankas.
Bet Lukašenka kol kas su tuo nesutinka. Jam daug geriau turėti ginkluotę savo kariams, nei įsileisti rusus.
„Zapad-2021“ kol kas nevirto nei į Baltarusijos aneksiją, nei į ką nors daugiau nei „Zapad-2017“. Tai buvo akivaizdus bandymas Rusijos galios demonstravimu atgrasinti Vakarus ir gal net priversti juos tartis su Rusija dėl globalių interesų zonų pasidalijimo.
Regioniniu lygmeniu tai buvo ir A.Lukašenkos bandymas įtraukti Rusiją į Minsko konfrontaciją su Vakarais ir taip priešstatoje su Vakarais „užsidengti“ Maskvos skydu.
Panašu, kad savo išlikimui Lukašenka pasiryžęs paaukoti ir santykius su paskutine bent kiek draugiškesne kaimyne – Ukraina. Viena vertus, tai papildomas karinio saugumo iššūkis rytinėms ES ir NATO šalims. Antra vertus, tai ir naujas iššūkis Kijevui, kuriam reikia rūpintis kova iki tol gana ramiame šiauriniame fronte.
Laurynas Jonavičius yra VU TSPMI docentas.
