Leonidas Donskis: Pasaulį gelbėjantis humoras

Ką tik pasibaigusių metų gruodžio 1 d. Woody Allenui sukako 80 metų. Nėra prasmės lenktyniauti su interviu žanru – pastarasis visada įdomesnis už tai, ką apie mėgstamą menininką pasako jo gerbėjai arba šiokie tokie jo kūrybos žinovai. Bet šį kartą apie Woody Alleną norisi prabilti visiškai kitaip.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Kartą vienas žmogus pasakė įdomų dalyką. Jei jam būtų leista į negyvenamą salą pasiimti tik vieno kino režisieriaus kolekciją, anot mano pašnekovo, jis rinktųsi Woody Alleno filmus. Man paklausus, kodėl, jis atsakė – Woody Allenas yra amerikiečių Federico Fellini, tik dar su genialiu žydišku humoru.

Fellini ar ne Fellini, bet tarp iškiliausių kino menininkų ir gyvųjų klasikų Woody Allenas tikrai pateko. Į savo mylimiausių filmų dešimtuką neabejodamas įtraukčiau „Annie Hall“, o kiek pasvarstęs turbūt surasčiau vietos ir „Manhattanui“.

Niujorko kolektyvinės sielos metraštininkas ir kino poetas Woody Allenas, kaip ir kiti didieji Niujorko nekomercinio kino meistrai – ypač Jimas Jarmuschas ir Wayne’as Wangas – ne tik sukūrė savo kino kalbą, bet ir pelnė viso kūrybingo pasaulio meilę Niujorkui.

Jis įkūnija personažą, kurį Lietuva XX a. padovanojo Paryžiui – litvaką dailininką, t.y. talentingą kaimietį, tapusį globaline būtybe.

Jų dėka Niujorkas tapo ne vien pasaulio sostine, bet ir globaliniu kūrybos žmonių kaimu, kuriame tu visada myli savo medį ar akmenį, nors puikiai žinai, kad šalia yra amžinybe dvelkianti bažnyčia ir kapinės.

Kuo nuo jų skiriasi Woody Allenas ir kuo gi jis ypatingas? Sakyčiau, jo visada būta ir vis dar esama mažo Rytų ir Vidurio Europos žydiško miestelio – štetelio – gyventojo pasaulio centre. Jis įkūnija personažą, kurį Lietuva XX a. padovanojo Paryžiui – litvaką dailininką, t.y. talentingą kaimietį, tapusį globaline būtybe.

Mat Heywoodas „Woody“ Allenas (nuo gimimo jis – Allanas Stewartas Konigsbergas) iš esmės yra mūsų žmogus. Gimęs Brukline, Niujorke, Rusijos ir Austrijos žydų šeimoje, jis augo ne tik jidiš, rusų ir vokiečių kalbų apsuptyje, bet ir paveldėjo pavardę, kuri neabejotinai byloja dalį jo protėvių buvus iš Baltijos regiono.

O kas gi būdinga talentingam štetelio gyventojui? Didelio miesto ilgesys, noras pabėgti nuo tradicijos ir dievotų tėvų primestos gyvenimo logikos, o po to sekantis nepakeliamas vaikystės ir štetelio ilgesys. Galiausiai – išsigelbėjimu tampantis humoras.

Taip, būtent humoras gelbėja modernybę ir didmiestį pasirinkusį žydą, kuris savęs niekaip negali paaiškinti be vaikystės, juokingų epizodų su tėvais, tetomis, dėdėmis ir įtampos tarp juoko ir pamaldumo.

Žydų humoras yra visų pirma sakytinės istorijos ir literatūros dalis. Jis nėra nei televizinis, nei apskritai vizualus, lyginant su būtent savo vizualumu ir ekscentriška vaidyba genialiu britų humoru. Žydų humoras neįsivaizduojamas be buvimo apsėstam kalbos.

Tik kalbos ir kalbėjimo maniakas, pasišovęs verbalizuoti viską – nuo savo vaikystės traumų iki erotinių fantazijų, – gali kurti Woody Alleno tipo humorą arba kvatotis iš jo. Puritoniškos dvasios ar apskritai griežto auklėjimo žmogus visa tai palaikytų psichiatro vertu siužetu arba tiesiog nepraustaburnio žodine orgija.

Žydiškas humoras gimsta iš buvimo anapus galios lauko – visų pirma iš savojo silpnumo, tragizmo ir mirtingumo suvokimo.

Ne veltui žydų humoristas Leo Rostenas, padaręs Woody Allenui ne menkesnę įtaką už Groucho Marxą, yra sakęs, jog britui neurotikas yra asmuo, kuris turėtų bendrauti su gydytoju, o žydui – tiesiog visko, kas žmogiška, įsikūnijimas.

Žydiškas humoras gimsta iš buvimo anapus galios lauko – visų pirma iš savojo silpnumo, tragizmo ir mirtingumo suvokimo. Juokas žydui – tai savęs nesuvokusi rauda ir mirties repeticija, tik kad aplinkiniai iš viso to skaniai juokiasi... ir dar pinigus moka.

Humoras gelbėja žydą, kuris niekaip nesusitaiko su jau pasibaigusia vaikyste ir emocinio saugumo rojumi, o sykiu ieško savo prarastojo laiko. Vėliau dar prisideda karjera, atviro pasaulio klasta ir apgaulės – pažadėjus beribį savosios tapatybės improvizavimą ir perkūrimą, o galiausiai ėmus ir nupirkus tavo produktą kartu su tavimi pačiu tik po to, kai atvėrei savo ištakas ir intymumą.

Kokius žydiško humoro perlus pasauliui atvėrė Woody Allenas? Jis tapo nemirtingu jau vien savo sukurto personažo prisipažinimu „Annie Hall“ pradžioje, jog niekada nenorėtų įstoti į klubą, kuris priima tokį narį kaip jis.

Tame pačiame filme jo sukurtas personažas sielojosi, kad žydai tampa antisemitizmo aukomis, kai paaiškėja, kad jų vaizduotėje telpa viskas – marksizmas, visos radikalios politinės idėjos, nešvankios mintys, nepadorūs sumanymai ir pornografija. Kadangi tų dalykų visi kratosi, anot jo, nieko daugiau nebelieka, tik priskirti jų autorystę žydams ir juos apkaltinti už jų platinimą.

Tokia pačia klasika tapo masturbacijos apibrėžimas (nors aš ir įtariu, kad tai jo variacija Jacques’o Lacano tema – Woody Allenas yra tikrai apsiskaitęs žmogus, tad jokios sensacijos čia nėra): masturbacija – tai seksas su žmogumi, kurį tu iš tikrųjų myli.

Kokie psichosocialiniai žydo tipai veriasi Woody Alleno filmuose? Visų pirma tai, kas jidiš vadinama „nebech“ – nepiktybiškas nevykėlis, kvailokas arba meistriškai tokiu apsimetantis, visus nuolat varginantis, viską, ko tik besiimtų, sugadinantis, nieko nesugebantis nuveikti, tik amžinai viskuo besiskundžiantis veikėjas. Anglų k. tai „namby-pamby“, o lietuviškai – skystalas.

Antrasis tipas jidiš žinomas kaip „schlimazel“, arba nevykėlis. Tai net ne standartinis, o fatališkas nevykėlis, gimęs tam, kad jam nesisektų. Žydų slenge ir folklore apstu šio personažo vedinių ir siužetų: jei jis gamina karstus, žmonės nustoja mirę; jei jis gamina lietsargius, baigiasi lietūs ir ateina sausra.

Kad ir kaip būtų, Woody Allenas savo nuostabų žydišką humorą visada paversdavo savo ginklu ir sykiu tobula kauke. Tai gelbėjantis humoras – ir jį patį su asmens orumu, ir jo kūrybą, ir tą pasaulį, kurį jis mėgina išsaugoti savo filmuose.

Ką pasakyti apie jo ką tik prabėgusį 80 metų jubiliejų? Duokdie sulaukti jam 120-ies, kaip linki vieni kitiems žydai. Tegyvuoja jo kūryba, jo gebėjimas įgyvendinti savo svajones ir iš savo nesaugumo, traumų bei kančių kurti lengvumą ir žmonėms džiaugsmą teikiantį humorą.

Nes jei juokauji (ne šaipaisi, ne tyčiojiesi, o būtent juokauji taip, kad juoktųsi iš tavęs, o ne tu juoktumeisi iš kitų), vadinasi, tu myli pasaulį ir žmones.

Mes juokaujame tik su tais, kuriuos mylime.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Jaunystė ir nesvarbumo palaima

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų