Lygiai tą patį galima pasakyti apie liberaliąsias studijas. Arba jos išliks, arba mes tiek pasiduosime moderniajai barbarybei, kad netrukus universitetai galutinai išsigims ir virs viso labo tik rinką ir politiką aptarnaujančiomis institucijomis. Rengsime ne sąmoningą pilietį, o manevringą ir dėkingą vartotoją bei statistikos vienetą.
Paradoksas, kad tiesiogiai aptarnaudami juos, universitetai bus vis mažiau reikalingi aukšto lygio verslui ir politikai – juk kuo aukštesnio lygio abi šios sferos, tuo labiau joms reikia laisvės ir kūrybos. Be liberaliųjų studijų pastarieji dalykai ne itin suveši.
Kas gi tos liberaliosios studijos? Tai tikrai ne liberalizmo ar liberalios politikos studijos, o veikiau humanistika plačiąja prasme – humanitariniai ir socialiniai mokslai, persipynę su menais ir neatplėšti nuo fundamentinių bei gamtos mokslų.
Todėl liberaliosios studijos neįmanomos visų pirma be filosofijos, kuri savo pamatais yra ne humanitarinis ar socialinis, o fundamentinis mokslas, tik vėliau susiliejęs su visu mokslo kūnu.
Pakanka palyginti matematikos filosofiją su socialinių mokslų filosofija, kalbos filosofiją su istorijos filosofija, arba logiką su estetika, kad suvoktume, jog liberaliosios studijos reiškia, kad skyrium paimtas pavienis mokslas savęs tiesiog neapibrėžia ir nepaaiškina be liberaliųjų studijų ir humanistikos.
Liberaliųjų studijų esmė – išvengti vienpusiško žmogaus lavinimo, kuris mus per anksti įmestų į specializuoto žinojimo lauką, įrėmintų ir atimtų laisvę rinktis bei kurti įvairių disciplinų ir žinių erdvėje.
Juk kas yra matematika, fizika, semantika, semiotika ar sociologija, mes sužinome ne iš šių mokslų kalbos ir tyrimo objekto, o iš jų santykio su žmonija, mąstymu, kūryba ir tuo, ką jie reiškia žmogui.
Liberaliųjų studijų esmė – išvengti vienpusiško žmogaus lavinimo, kuris mus per anksti įmestų į specializuoto žinojimo lauką, įrėmintų ir atimtų laisvę rinktis bei kurti įvairių disciplinų ir žinių erdvėje.
Be fizikos giliau nesuprasi filosofijos, o be matematikos – muzikos ir architektūros. Literatūra mums atveria tokius politikos siužetus ir jų interpretacijos būdus, kokių nerasi nūdienos politikos analizės centruose ir politikos mokslų katedrose. Liberaliosios studijos moko mus, kad iki šiol nėra gilesnio politikos analitiko už Shakespeare’ą ar modernesnių istorikų už Tukididą ir Titą Livijų.
Jos moko mus paprastos ir didelės tiesos, o būtent – kad už kiekvienų europietiškų politikos debatų slypi Platonas, Aristotelis, Tomas Akvinietis arba Dante, Erazmas Roterdamietis, Thomas More’as ir Jonathanas Swiftas. Nėra tokios kvailystės politiniame gyvenime, kurios nebūtų matę ir išjuokę Aristofanas, Lukianas, Rabelais, lygiai kaip nėra tokios išdavystės ir niekšybės, kurios nebūtų suvokę ir atvėrę Machiavellis ir Shakespeare’as.
Liberaliosios studijos ne tik padeda mums giliau suvokti esminius mūsų gyvenimo dalykus – meilę, erotiką, neapykantą, išdavystę, lojalumą, atsidavimą, demokratiją, lygybę, sielvartą, mirtį; jos mums primena, kad mūsų pažiūros daugeliu klausimu yra pasenusios lyginant su Boccaccio, Cervanteso, Marlowe ar Donelaičio. Jos mus išvaduoja nuo absurdiško tariamojo savo pranašumo prieš anksčiau gyvenusius pojūčio – tarsi gyvenimas XXI a. būtų pasiekimas ir privilegija lyginant su XVII a.
Ką daryti mūsų dienomis, kai prastų universitetų ir humanitarų yra per daug (gerų niekada nebus per daug, žinoma) ir kai valstybė nebeketina jų visų finansuoti? Puolama remtis reitingais, bet jie niekada neatstos studijų.
Nėra tokio abstrakto, kaip absoliučiai geriausias universitetas – ir patys garsiausi JAV universitetai neretai neturi tokių filosofų, sociologų, literatūrologų ar istorikų, kokie dirba mažesniuose ir ne tokiuose prestižiniuose universitetuose.
Liberaliosios studijos mus išvaduoja nuo absurdiško tariamojo savo pranašumo prieš anksčiau gyvenusius pojūčio – tarsi gyvenimas XXI a. būtų pasiekimas ir privilegija lyginant su XVII a.
Vis dažniau universiteto pajėgumo kriterijumi laikomas absolventų įsidarbinimas, nors tokį kriterijų uoliai kėlė sovietmečio mokslo ir studijų funkcionieriai, visą aukštąjį mokslą ir studijas nuoširdžiai suvedę į specialistų ruošimą vadinamajam liaudies ūkiui.
Kovojama dėl studentų krepšelių, bet kas parengs ir palaikys naująją profesūros kartą, kuri pajėgs konkuruoti su geriausiais kitų Europos šalių profesoriais?
Juk universiteto esmė ir gyvybė – tai ne Vilniuje ar Kaune norintys studijuoti vakarykščiai moksleiviai, o tyrėjai ir profesoriai, kurių dėka Lietuva nevirstų trečiarūše ES valstybe. Lietuviai profesoriai, kurių paskaitomis galėtų didžiuotis jų studentai italai, islandai, gruzinai, kazachai ir kitų tautų atstovai, o ne kurių jubiliejus nenoriai būtų priverstos minėti mūsų ministerijos.
Tik liberaliųjų studijų dėka mes pajėgiame formuoti ir išlaikyti savo modernųjį istorinį ir politinį pasakojimą – jei to nebus, mus tyrinės ir apie mus pasakos kiti, gal net ir tie, kurie nemokės lietuvių kalbos ir kuo puikiausiai apsieis tik su anglų kalbos šaltiniais. Toks intelektualinis savęs kolonizavimas gresia visoms šalims, nuvertinančioms mokslą, humanistiką ir liberaliąsias studijas.
Be liberaliųjų studijų nebus XXI a. kūrybos ekonomikos, kurios esmė – kūrybingumas, vaizduotė ir idėjos.
Ne studentų įsidarbinimas ir jų universitetų rektorių mantra apie darbdavius, o kūrybingas mąstymas ir platus išsilavinimas, literato ir filosofo gebėjimas ateiti į verslą, technologijomis pratęsta didžiųjų knygų ir meno kūrinių fizinė gyvybė (bent dar keliems šimtmečiams) yra XXI a. mokslo ir studijų siužetai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Man skauda
