„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Leonidas Donskis: Apie saugumą – atvirai

Ką tik Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės gavo, ko taip laukė ir tikėjosi iš NATO ir visų Vakarų aljanso strateginių struktūrų – ne tik saugumo garantijas, bet ir įrodymą, kad jos yra realios, o ne nominalios NATO narės. Nuo šiol mus dvišalių atgrasymo susitarimų pagrindu saugos ne tik JAV karių kuopa, bet ir tarptautinis NATO batalionas, kuriam vadovaus Vokietija ir kuriame bus Beniliukso, Norvegijos ir Prancūzijos karių.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Nemėgstu perdėtos retorikos, bet šįkart leisiu sau ją pavartoti. Tai stebuklas. Ne NATO įsipareigojimas mus ginti – NATO kitaip elgtis paprasčiausiai negali, nes ji nustotų savo buvimo pamato, būtų diskredituota ir iširtų. Stebuklas yra Vokietijos ir Prancūzijos įsipareigojimas ginti Baltijos valstybes.

Būkime atviri – vienas britų diplomatas ikikarinėje Europoje pasakė cinišką, bet realistišką frazę apie tai, kas buvo Baltijos valstybės Vakarų pasaulio suvokimu. Jos gal atrodė pageidautinas ir neblogas buferis tarp Vokietijos ir Rusijos, bet, kaip jis suformulavo, „Baltijos valstybės nebuvo būtinybė“.

Smetoninė Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo integruotos į Vakarų prekybos sistemą, bet jos niekada nebuvo tapusios Vakarų saugumo sistemos dalimi. Stebuklas įvyko 2004 metais, kurie kada nors tikrai bus įrašyti Lietuvos istorijoje šalia Lietuvos krikšto, Žalgirio mūšio ir abiejų XX a. nepriklausomybės atgavimo datų.

Taškas. Nuo šiol Baltijos valstybės nustoja buvusios Rusijos „artimasis užsienis“, lygiai kaip jos nebebus „taip, bet“ valstybių kategorijoje.

Antrasis stebuklas įvyko 2016 m. liepos 8 d. Vokietija ir Prancūzija savo įsipareigojimu ne tik pasiuntė žinią, kad naujienos apie NATO skilimą ar pleištą tarp JAV ir ES yra gerokai perdėtos, bet ir simboliškai įrašė Baltijos valstybes ne į buferio ar niekieno žemės zoną, o į tą Europos klubą, kuris turi būti ginamas taip, kaip ginamos savo pačių sienos ir jų neliečiamybės bei suvereniteto principai.

Taškas. Nuo šiol Baltijos valstybės nustoja buvusios Rusijos „artimasis užsienis“, lygiai kaip jos nebebus „taip, bet“ valstybių kategorijoje. Mums patiems dorai nesusivokus, mūsų akyse pasikeitė visa mūsų istorija ir pasakojimas. Buvome Rytų Europos valstybė, vėliau improvizavome Vidurio Europos tapatybę, o dabar Rusijos veiksmai mus pagreitintai įaudė į Vakarų pasaulį.

Paaiškinsiu, kodėl taip kalbu. Būkime atviri ir vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais. Net pats mūsų regiono pavadinimas ilgą laiką reiškė endeminį nesaugumą. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo keturios Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Po karo Suomija suartėjo su Šiaurės šalimis ir tapo viena iš jų. Buvimas Baltijos regione simbolizavo nesaugumą. Trys Baltijos valstybės XX a. tapo gyvu šios tezės paliudijimu.

Dar 1996 m. tuometinis Estijos užsienio reikalų ministras Toomas Hendrikas Ilvesas (t.y. dabartinis Estijos prezidentas) nuėjo tiek toli, kad net atvirai pareiškė, jog Estija yra ne Baltijos, o Šiaurės valstybė.

Ilveso mintis buvo paprasta – Baltijos valstybės yra skirtingos šalys su savo skirtingomis tapatybėmis ir kultūromis. Buvimas to paties sovietinio kalėjimo toje pačioje kameroje mus gal ir pavertė likimo sesėmis, bet nuo to nedingsta nei istorijos, nei kultūros skirtumai, nei įtakos.

Sakyčiau netiesą, jei pulčiau dievagotis, kad nesuprantu jo. Puikiai suprantu – mes patys panašiais viražais gelbėjomės nuo rytų europiečių etiketės, kuri mus artino prie posovietinės, o ne vakarietiškos politinės ir intelektinės erdvės. Kuo mes tik nesivadinome? Ir Vidurio Europa tapo mūsų namais, ir Višegrado šalys vienu metu mums atrodė artimesnės net už Latviją ir Suomiją.

Viskas pasikeitė 2004 m. Estija už mus ilgai buvo pranašesnė kaip kandidatė į ES, o NATO grožio konkurse aiškiai pirmavo Lietuva. Prisiminkime, kad tik Zbigniewo Brzezinskio lemtingo patarimo dėka NATO atsidūrė visos trys Baltijos valstybės, nes iki jo sklandė nuomonė, kad reikia priimti Lietuvą ir žiūrėti, kaip ten kas bus – o po to jau kaip nors ir visas tris... Ne veltui diplomatų tarpe sklandė juokai, kad Estija kilusi iš Veneros, o Lietuva – iš Marso.

O 2014 m. tapo tikro sukrėtimo metais. Krymo okupacija ir aneksija neutralias Švediją ir Suomiją privertė pasijusti gerokai mažiau apsaugotomis, nei jų Baltijos kaimynės, tapusios NATO narėmis. Jos pradėjo suartėjimo su NATO procesą ir net neabejoju, kad stos į Aljansą – tai tik laiko klausimas. Švedija tikrai stos, o Suomija, net ir nelabai norėdama, bus priversta stoti iškart paskui savo strateginę kaimynę ir sąjungininkę.

Štai ir istorijos apsivertimas. Pažyminys „Baltijos“, taip ilgai skirtas regiono išskirtiniam nesaugumui ir nenuspėjamumui apibūdinti, ėmė ir pavirto saugumą ir sėkmingą raidą nusakančiu pažyminiu. Šiandien niekas nesikratytų būti pavadintas Baltijos regiono dalimi – nei asmuo, nei šalis, nei kūrybos ar kultūros projekto dalyvis.

Klausimas kitas – kiek įmanoma būti saugiais iš esmės nesaugiame mūsų pasaulyje. O tai gerokai sudėtingesnis klausimas, nei vien revanšistinės ir revizionistinės Rusijos atgrasymas. Mes sulaukėme didžiulės sėkmės ir pripažinimo, kurie mus įpareigos patiems tobulinti krašto apsaugos sistemą.

Niekas nei dabar, nei ateityje negins tų, kurių neatpažins kaip savo sąjungininkų ir partnerių. Tai galioja ir mums.

Vieša paslaptis, kad ginami tik tie, kurie patys pasiryžę gintis. Baisi ir nemaloni tiesa, bet priekaištai NATO dėl to, kad nebuvo ginamas Krymas, neišlaiko jokios kritikos. Kaip buvo galima ginti demoralizuotą ano meto Ukrainos kariuomenę, kurios aukščiausia karininkija masiškai perėjo į priešo pusę? Duoti ginklus? Kam? Tiems, kurie parduotų juos Rusijai?

Dabar jau aišku, kad Ukraina kuria tokias karines pajėgas ir valstybę, kuriomis bus galima pasitikėti. O tada? Niekas nei dabar, nei ateityje negins tų, kurių neatpažins kaip savo sąjungininkų ir partnerių. Tai galioja ir mums.

Žinoma, nenutyliu kito klausimo: jei NATO Varšuvoje aiškiai atsakė į klausimą, ar Lenkija ir Baltijos valstybės yra tikros NATO narės (taip – tai neatšaukiamas atsakymas, nes Vokietija ir Prancūzija eina prieš pačias save ir savo ilgametę užsienio politiką, pasiryždamos atgrasyti Rusiją, su kuria jos turėjo savo nepriklausomą ir savarankišką užsienio politiką), liko neaišku, ar Rusijai palikta teisė vetuoti naujų narių priėmimą.

Priimta į NATO Juodkalnija – nedidelė ir Aljansui savaime nelabai reikšminga šalis, kurios priėmimas erzina Rusiją, bet netampa rimta jos problema (Kroatija ir Slovėnija Balkanuose didelę įtaką visada turėjusiai Rusijai yra negrįžtamai prarastos, o Serbijos stojimas į NATO būtų arba baisus smūgis Rusijai, arba šėtoniškas planas turėti savo Trojos arklį ir griauti NATO iš vidaus).

O Gruzija? Kodėl ši nedidelė šalis, seniai atitinkanti visus NATO reikalavimus ir standartus (tik išskyrus šimtaprocentinę savo sienų kontrolę) ir ilgai padėjusi JAV Afganistane, nepriimama? Kaip ir Ukraina – dėl įšaldytų konfliktų ir negalėjimo kontroliuoti savo sienų? Ar dėl to, kad vis dėlto egzistuoja neįvardyta ir neoficiali Rusijos veto teisė?

Kad ir kaip būtų, čia prašyte prašosi keletas klausimų apie kitus saugumo aspektus. Jie nėra svarstomi NATO strateginiuose susitikimuose, bet jie neabejotinai sklando ore.

Pavyzdžiui, ką reikės daryti ateityje su Aljanso narėmis, išklystančiomis iš demokratijos kelio? Ar NATO yra tik gynybos aljansas, kuris gali dirbti ir su diktatūromis arba silpnomis demokratijomis, ar pasitikima tik tikromis demokratijomis? Tai ateities klausimas. Jis niekur nedings.

Ar galime būti saugesni nuolat priekaištaudami prancūzams ir italams dėl jų nenori suprasti mūsų nesaugumą, bet sykiu nė piršto nepajudindami, kad susivoktume jų (ne)saugumo situacijoje? Ar mes suvokiame, kas šiuo metu vyksta Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, ar mūsų visas saugumo horizontas prasideda ir baigiasi buvusia SSRS? Tad su kuo mes dirbame ir kas yra mūsų ateities partneriai?

Ar mums terorizmas, migracija, badas, skurdas, klimato atšilimas, vandens stygius vis dar tėra tolima egzotika? Ar mes nesuvokiame, kad ta egzotika ir „įvairovė“ (kaip ją vadina Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ protagonistas Benas Ivanovas), jau rytoj pasibels į mūsų duris ne siaubo filmų personažų ir demonų pavidalais, o iš savo šalių karo išvarytų žmonių ir badaujančių vaikų akimis?

Ar mūsų saugumą didina karo psichozė, gąsdinimas ir baimės industrija, kuria dvejus metus užsiima didelė dalis mūsų žiniasklaidos? Tik siūlau nepainioti panikos, baimės sėjimo ir psichozės kurstymo su pasirengimu gintis – kariuomenė, krašto gynyba ir įsipareigojimas ginti savo šalį yra visai kitas reikalas. Jei Izraelis būtų nuolat skendėjęs panikoje ir psichozėje, jis būtų neišgyvenęs, jo mokslo ir kultūros pasiekimai būtų buvę neįmanomi.

Neturiu atsakymo į šį klausimą, bet nutylėti jo negaliu. Gali būti, kad nuolatinis kalbėjimas ir rašymas apie Rusijos grėsmę ir galimą karą yra kruopščiai išanalizuojami Rusijos. Neabejoju, kad tai daroma ir Rusijos ambasadoje Vilniuje, ir jų analizės centruose. Gal tai siunčia žinią, kad mes neatbukome ir jaučiame grėsmes.

Vis dėlto egzistuoja ir kita medalio pusė: ar nuolatinis rėkimas apie vilką neatbukina visų, kurie pradeda tikėti, kad nei tas vilkas apskritai yra (o jis, žinoma, yra), nei jis gali ateiti?

Suprantu panikos ir baimės kėlėjus Rusijoje – tai baigiamos nuslopinti ir marginalizuoti opozicijos nevilties balsas. Suprantu ir jos pyktį bei apmaudą dėl painios ir lėtos Vakarų reakcijos į blogį – Rusijos liberalai, demokratai ir opozicionieriai supranta, kad kieta Vakarų reakcija taptų Vladimiro Putino fiasko galimybe jo paties karinės aplinkos akyse. O opozicija svajoja išvysti Putino režimo krachą, ir kaip galima greičiau.

Bet tai yra teorinis modelis, kuris realioje praktikoje nežinia ką sukeltų – anaiptol nebūtinai tokią pačią reakciją, kokia kilo Argentinai patyrus triuškinantį Anglijos smūgį po prezidento generolo Leopoldo Galtieri avantiūros Malvinų/Folklendo salose – Galtieri buvo nuverstas savo aplinkos.

Reikalas tas, kad mūsų saugumo dalis yra ir tai, kaip mes jaučiamės, kiek mums Lietuvos viešoji erdvė yra sava, talpi, moderni, atvira, įvairi ir nežeidžianti.

Nesu įsitikinęs, kad teisūs rusų opozicionieriai, kurie nuvertina NATO, Vakarus, ES ir svajoja tik apie kiečiausią jų atsaką Rusijai. Gali būti, kad Vakarai iki šiol sėkmingai sulaikė Putiną ir jo kliką nuo tolimesnių karinių avantiūrų kaip tik rimbo ir meduolio dėka – NATO ir sankcijų rimbas yra derinamas su diplomatijos meduoliu. Kai turi reikalo su silpstančiu ir sužeistu žvėrimi, negali pasikliauti vien savaiminiu jo nukraujavimu.

Psichologiškai suprantu ir skeptikus Vakaruose, kurie nuolat kalba apie Vakarų silpnumą ir Rusijos pavojus – tai saldaus intelektinio keršto balsas. Po naivių Vakarų politikų kalbų apie Rusijos patikimumą ir demokratijos neišvengiamumą buvusios Kasandros stato savo kritikus prieš Krymo realijas ir kitus faktus.

Klausimas lieka toks: kaip mums patiems elgtis? Ar mes suvokiame, kad mūsų visuomenėje neišvengiamai dėl to kenčia jautrios psichikos žmonės, kuriems mes kuriame emocinį ir psichinį pragarą? Ar mes susimąstome apie savo šalies egzistencinių problemų – depresijos, savižudybių, masinės emigracijos – ir juodo negatyvizmo bei paranojos atmosferos sąsajas? Ar tikime, kad tų sąsajų nėra ir kad jos tėra pramanas?

Reikalas tas, kad mūsų saugumo dalis yra ir tai, kaip mes jaučiamės, kiek mums Lietuvos viešoji erdvė yra sava, talpi, moderni, atvira, įvairi ir nežeidžianti. Mūsų saugumo dalis yra ir tai, kiek mes pripažįstame ir gerbiame LGBTI žmones bei etnines mažumas.

Mat visų keiksnojama tolerancija jau seniai nustojo buvusi tik saloninių pokalbių ir elito paerzinimo tema ar abstrakčių priekaištų pliūpsniais tolimos dešinės politikams. Suskaldyta ir nesolidari visuomenė, kurioje vyrauja daugumos diktatas, pelno ir galios logika, lydima viešosios nuomonės greito apdorojimo, yra saugi tik vadinamuoju trumpuoju laikotarpiu.

Tad turime apie ką pamąstyti po NATO valstybių vadovų susitikimo Varšuvoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Prezidentė Dalia Grybauskaitė apie NATO susitikimo rezultatus: „Galime nebijoti“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų