Prisiminkime Milano Kunderos esė „Vidurio Europos tragedija“. Jis joje rašė, jog visos Vidurio Europos revoliucijos buvo anachronistinės ir mėgino sustabdyti laiką bei grįžti ten, kur jau nebebuvo senosios Europos. Dėl pasaulio padalijimo išmestos iš Vakarų erdvės ir tapusios politiniais Rytais, anot Kunderos, Vidurio Europos šalys tapo Kita Europa, dirbtinai atskirta nuo Vakarų ir paaukota trapaus globalinio jėgų balanso vardan.
Štai čia šuo ir pakastas. Vidurio Europos valstybės iki ir kurį laiką po išsivadavimo iš sovietinio bloko į Europą žvelgė kaip į mitinius Vakarus, kokius pažinojo iki Antrojo pasaulinio karo, dažniausiai – iš istorijos vadovėlių ir grožinės literatūros. O ten įvyko didžiuliai pokyčiai.
1968 m. sukrėtė Kunderą ir kitus čekų bei slovakų intelektualus tuo, kad Vakarų Europa jų tragedijos metais atrodė tarsi apimta kolektyvinio pamišimo – Prahą siaubiant Varšuvos Pakto valstybių kariuomenėms ir sovietų tankams, Paryžiaus Lotynų kvartale studentų minios žygiavo su Stalino ir Mao transparantais.
Visa tai primena Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“, kur vaizduojamas dailininkės Sabinos (Tomo meilužės, keistai prisirišusios ne tik prie Tomo, bet ir prie jo mylimosios Terezos) meilužis Šveicarijoje – filosofijos profesorius Francas.
1968 m. ir yra skiriamoji riba tarp Vidurio ir Vakarų Europos. Prahos tragedija ir Paryžiaus masinė euforija simbolizuoja Europos skilimą.
Sabina netenka vilties su juo susikalbėti politikos klausimais, nes šiaip jau mielas ir protingas žmogus jai atrodo išprotėjęs ir neadekvatus tikrovei savo svajonėmis apie Didįjį Istorijos Žygį, t.y. žmonijos vienijimąsi visuotinio gėrio ir pažangos vardan. Visa tai aptariama tuo metu, kai Čekoslovakija politiškai sunaikinta, o nuostabaus grožio Prahą barbariškai griauna sovietinė kariauna.
1968 m. ir yra skiriamoji riba tarp Vidurio ir Vakarų Europos. Prahos tragedija ir Paryžiaus masinė euforija simbolizuoja Europos skilimą, savo fatalizmu daug pavojingesnį už atvirą sovietų politinę prievartą ir brutalumą, kurie daug lengviau paaiškinami.
Visa tai tikra tiesa, iki šiol mus sukrečia Kunderos romanai, bet... Ar visame tame nėra pavėlavusio laiko efekto, kada dabartis nepaaiškina savęs ir todėl griebiasi praeities? Kundera buvo tiek teisus, kad mums net kvapą gniauždavo jo gebėjimas keliais pasažais ar svaigia metafora nusakyti tai, kas mums atsitiko.
Tiesa ir politika – anaiptol ne visada draugaujantys dalykai. Čekoslovakijoje ir dabartinėje Čekijos Respublikoje daugelis intelektualų nemėgsta Milano Kunderos – dalis už talentą, kiti dėl to, kad laiko jį visada buvus ponvaikiu ir „bon vivant“, gyvenimo mylėtoju ir likimo numylėtiniu, o ne disidentu.
Ne paskutinėje vietoje ir kone natūrali antipatija, kurią nedidelėje šalyje kolegos visada jaučia už save didesnei, pasaulinio masto figūrai – toks pavydo ir jį negrabiai maskuojančio patriotizmo mišinys, kuris Lietuvoje visada išlenda Tomo Venclovos atžvilgiu. Jis nemėgstamas už tą patį, už ką nemėgstamas Milanas Kundera; skirtumas tik tas, kad Venclova buvo disidentas, o Kundera – ne.
Reikalas tas, kad dabartinis Višegrado šalių politinis elitas savęs niekaip nesieja nei su šia problematika, nei su didžiaisiais Vidurio Europos disidentais. Tiek buvęs euroskeptiškasis Čekijos prezidentas Václavas Klausas, tiek dabartinis šios šalies prezidentas Milošas Zemanas po Václavo Havelo atrodo kaip paprasčiausios menkystos, visa savo retorika išduodančios didįjį savo pirmtaką ir jo reikalą.
Dar mažiau ką bendra su XX a. Vidurio Europos revoliucijomis ir laisvės kovomis turi Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas. Laisvės ir kovos už žmogaus teises naratyvai niekaip nėra pritaikomi dabartiniam Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Lenkijos elitui.
Savo ausimis girdėjau, kaip Orbáno ir Fidesz įgaliotinis Europos Parlamente prof. György Schöpflinas (apie jį ką tik buvo rašyta mano politinių portretų užsklandoje) nesirinko žodžių ir itin nepagarbiai kalbėjo apie vieną iš didžiausių Vengrijos rašytojų, seną disidentą ir nesutaikomą Orbáno kritiką György Konrádą.
O ką tada kalbėti apie Solidarumo herojų, didį Lenkijos disidentą Adamą Michniką, kuris šiandien PiS (Teisės ir teisingumo) valdomoje Lenkijoje nusakomas kaip tautos ir valstybės priešas? Belieka prisiminti Williamo Shakespeare’o 66-ojo soneto žodžius „Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą“.
Kas įvyko? Galiu spėlioti, kad Vidurio Europa taip ir neužbaigė savo kovų ir vidinio savo išsilaisvinimo proceso. Jai iki šiol reikia priešo. Nenuostabu, kad tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dešinieji publicistai ir politikos komentatoriai atrado naują guru – sudėtingos reputacijos vokiečių teisės ir politikos filosofą Carlą Schmittą, savo laiku susijusį su naciais, o po to suradusį gerbėjų visame politikos spektre ir paveikusiu ne tik tolimą dešinę, bet ir kairę. Schmittui blogis niekada nebuvo banalus, o priešas – tariamas. Jei priešo nebūtų, jį tektų sukonstruoti.
Kas gi tas Vidurio Europos priešas? Visų pirma tai jos pačios praeitis. Trauminė praeitis, niekaip neleidžianti ramiai konstruoti ateities su visuomene, kuri per daug apie tave žino. Vadinasi, kažką reikia daryti su atminties politika – „jie“ privalo žinoti, kas yra „mūsų“ herojai, kokios yra svarbiausios „mūsų“ šventės ir istorinės datos.
Kas įvyko? Galiu spėlioti, kad Vidurio Europa taip ir neužbaigė savo kovų ir vidinio savo išsilaisvinimo proceso. Jai iki šiol reikia priešo.
Atminties politika ir noras turėti atskirą savo istoriją jau kuris laikas yra ne kas kita, o „casus belli“ Europoje. „Mūsų nesupranta, mūsų istoriją iškreipia, apie mus nieko nežino“, – tai iki skausmo pažįstama Vidurio Europos nacionalistų giesmė ES.
Tik kažkodėl imama ir nutylima, kad iki šiol Vengrijos atminties politika žengia koja kojon su naujuoju iredentizmu – siekiu arba sujungti „išskirtą tautą“ grąžinant įtaką buvusiose savo teritorijose, kur gyvena tautiečiai, arba bent jau konstruoti užsienio politiką per savo mažumas, gyvenančias kaimyninėse valstybėse. Visų pirma kalba eina apie Slovakiją ir jos vengrų mažumą, bet pakanka kalbų ir apie Transilvaniją Rumunijoje.
Nemanau, kad Lietuvos lenkų mažumos klausimas dabartiniam Lenkijos elitui būtų vien rūpinimosi tautiečiais reikalas – akivaizdu, kad tai užsienio politikos konstravimo instrumentas (aš tuo jokiu būdu nepaneigiu mūsų pačių kvailysčių, kurias mes užsispyrę ir su teisuolio poza darome savo lenkų mažumos atžvilgiu).
Tendencija ta pati, kurią stebime ir Rusijoje. „Rusiškasis pasaulis“ turi savo atitikmenis Vidurio Europos valstybių politikoje, lygiai kaip putinizmas turi savo nacionalinius variantus joje – pradedant dar prieš Putiną Rusijoje į valdžią Slovakijoje atėjusiu Vladimíru Mečiaru ir baigiant Viktoru Orbánu Vengrijoje bei Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ vadu, Lenkijos valstybės „tėvu Žozefu“ Jarosławu Kaczyńskiu.
Koja kojon su autoritarine politine kultūra ir demokratijos pamatų klibinimu eina visiškas kairės krachas. Jis anaiptol nėra atsitiktinis, nes tolimos dešinės politinėse fantazijose Vakarai ir yra buvusioji Sovietų Sąjunga – iki šiol „mums“ melavę ir mūsų laiku nedemaskuoti kairuoliai, kuriuos mes, aiman, laikėme tikrais dešiniaisiais. Visos raudos dėl Vakarų pasaulį esą užvaldžiusio „politkorektiškumo“ yra ne kas kita, o kairės projekcija į Vakarus, žengianti kartu su noru sukarikatūrinti Vakarus.
Dar kartą paklauskime: kas atsitiko? Nieko, išskyrus melą sau ir kitiems. Tiesiog šioji Europos dalis turėjo bėgti nuo priešo ir savojo ilgalaikio nesaugumo šaltinio – Sovietų Sąjungos ir Rusijos. Pajutusi, jog jau pabėgo ir jog jau galima persiderėti su Vakarais dėl ilgalaikio savosios įtakos ir žaidimo taisyklių regione, nusprendė nusimesti kaukę. Štai ir viskas.
Vidurio Europoje įsigalėjo silpna ir trapi demokratija. Todėl šios Europos dalies politinėms klasėms tereikėjo pajusti, kad net ir pačiuose Vakaruose atsiranda didelių įtampų dėl galios centrų ir jų jėgų balanso, lygiai kaip ir dėl didžiulės nelygybės bei kontrastų (tai, ką matome JAV Trumpo iškilimo atveju, yra gan iškalbingas atsakymas), kad jos pradėtų atramų ieškoti ne demokratijos centruose, o jos periferijoje ar net ir priešų tarpe.
Todėl manęs nestebina Vidurio Europos putinizacija. Liūdina, bet nestebina.
Priėjome prie svarbiausio klausimo: ar mus gali ištikti Vengrijos ir Lenkijos likimas? Ar mūsų laukia jų scenarijus?
Visiškai jo neatmesčiau. Atidžiai stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.
Bet nemanau, kad tapsime. Ne dėl savo dorybių ir išminties, o iš baimės. Kad ir koks būtų mūsų politikos elitas, sveiko proto jam pakako ir greičiausiai pakaks suprasti, kur mes esame ir ką turime daryti. Rusijos nenuspėjamumo baimė mus vers būti pavyzdiniais visų Vakarų klubų nariais – o tam reikės toleruoti ir LGBTI (nors ir nesinori šito absoliučiai daugumai mūsų politikų ir kone visoms partijoms), ir paisyti mažumų, ir gerbti galių atskyrimą.
Reikalas tas, kad Vidurio Europa turėjo vilčių būti svarbesnė Vokietijai ir Prancūzijai, nei iki šiol. Pikta jos reakcija primena apvilto meilužio įniršį (ypač Lenkijos atveju). Mes neturime nei iliuzijų, nei norų būti svarbūs Europos didiesiems ir net nelabai aktyviai dalyvaujame europinėje politikoje. Mums reikia saugumo ir ramybės. Greičiausiai tai mes gausime.
Klausimas, ar ilgai to mums pakaks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Nemylima Europos Sąjunga
