Jis iššifravo dvi garsiausias sąmokslo teorijas, viena iš kurių buvo tiesiogiai susijusi su Prahos kapinių istorija. Tik toks literatūros magas ir eruditas, kaip jis, galėjo tai padaryti. Viena iš jų – tai garsieji „Siono išminčių protokolai“. Leiskimės į trumpą beprotybės ir įaudrintos politinės vaizduotės kelionę, kurios nepakeičiamas gidas buvo didysis Bolonijos universiteto semiotikos ir literatūros profesorius.
1897 m. carinės Rusijos slaptoji policija Ochranka įkuria padalinį Paryžiuje marksistams ir radikalams šnipinėti ir kompromituoti. Jos galva tampa Piotras Ivanovičius Račkovskis. Pats buvęs nihilistas ir režimo kritikas, Račkovskis vėliau buvo Ochrankos pagautas ir užverbuotas. Račkovskis buvo lojalus ir kaip šuo atsidavęs galingam Rusijos finansų ministrui Sergejui Vitei.
Sergejus Vitė nekentė vieno ypač aršaus savo kritiko Paryžiuje, kuris niekaip jam nedavė ramybės. Tai buvo iš Rusijos kilęs žydas Ilja Cionas – mokslininkas fiziologas ir sykiu žurnalistas. Emigravo į Prancūziją ir ten vedė priimdamas žmonos prancūzės religiją. Ilja Cionas konvertavo į katalikybę ir pasikeitė vardą bei pavardę tapdamas Élie de Cyon.
(Vieno dalyko tik nemini Meistras, laikydamas Ilją Cioną Rusijos žydu – Ilja Cionas gimė Telšiuose. Jis – Lietuvos žydas. Meistras šito greičiausiai nežinojo.)
Ministras Vitė nurodo Račkovskiui sukompromituoti savo kritiką. Račkovskis imasi darbo ir slapta atlieka kratą Cyono namuose. Kratos metu jis randa nedidelę knygelę, kurios autorius – Napoleono III nekentęs prancūzų teisininkas ir politinis pamfletistas Maurice’as Joly, slapstęsis nuo Prancūzijos slaptosios policijos persekiojimų Briuselyje.
Knygelė vadinosi „Dialogas pragare tarp Machiavellio ir Montesquieu“. Žinoma, lengva nuspėti dialogo turinį: Montesquieu gina tezę, jog politika – tai vertybės ir normos, o Machiavelli jam atveria „tiesą“ apie politiką – pastaroji tėra jėgos, melo, išdavysčių ir manipuliacijų mechanika masėms ir kvailiams valdyti.
Račkovskį apėmė palaimos pojūtis. Jis viską suprato. Élie de Cyonas buvo visur nubraukęs Machiavellio pavardę ir vietoje jos įrašęs Sergejų Vitę – savo priešą ir blogio įsikūnijimą. Piotrui Ivanovičiui viskas pasidarė aišku.
Tais pačiais metais Šveicarijoje rinkosi pirmasis sionistų kongresas tartis, ką žydams daryti ir kaip toliau gyventi po Dreyfuso bylos vis aršesnio antisemitizmo apimtoje Europoje. Sionistai taip siejosi su Cyono pavarde, kad... viskas paaiškėjo. Piotras Ivanovičius išbraukė visas nuorodas į Vitę (t.y. Machiavellį) ir įrašė Siono išminčius.
Taip gimė „Siono išminčių protokolai“ – viena iš pačių baisiausių pasaulyje antisemitinių klastočių, kurią pilietinio karo metais Rusijoje baltieji naudojo kaip medžiagą įkvėpti kaimiečiams daugiau neapykantos žydams prieš pogromus.
O baltieji rusų karininkai šią klastotę (jau išleistą Rusijoje kaip pamišusio ir caro šeimoje įtakingo vienuolio Sergejaus Niluso knygos apie Antikristo žydų pavidalu atėjimą – „Didybė menkystėje“ – įvadą) nugabeno į Berlyną.
Berlyne jie „Protokolus“ parodė ypatingam asmeniui – Taline gimusiam nacizmo ideologui Alfredui Rosenbergui, kuris buvo artimas pačiam Adolfui Hitleriui. Iš Rosenbergo rankų Hitleris ir gavo „Protokolus“.
Fiureris niekada netikėjo, jog „Protokolai“ yra klastotė, ir laikė juos autentišku dokumentu. Partijos bičiuliams Hitleris kartojo, jog būtina pergudrauti pasaulį norinčius užkariauti žydus ir jų Siono išminčius. Hannah Arendt savo „Totalitarizmo ištakose“ patvirtina šį faktą.
Visą „Siono išminčių protokolų“ beprotybės ir politinės paranojos istoriją archyviškai susekė britų istorikas Normanas Cohnas, bet analitiškai ją rekonstravo ir literatūriškai savo „Fuko švytuoklėje“ „susiuvo“ Umberto Eco.
Umberto Eco savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, kurios jo mintyje ir kalboje nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktavo su knyga.
Tad tai klastotė, susijusi ir su Baltijos žmonėmis – telšiškiu Ilja Cionu ir taliniečiu Alfredu Rosenbergu. Štai toks Baltijos siužetas.
O kita trumpa beprotybės istorija – apie Prahos kapines, kuriose nėra palaidotas Umberto Eco.
1864 m. Lenkijos vokiečių rašytojas antisemitas Hermannas Goedsche parašė romaną „Biaricas“. Jame ir atsiranda Prahos kapinės, kuriose susitinka dvylika Izraelio genčių aptarti planą – kaip užkariauti Europą ir pasaulį paverčiant krikščionis (gojus) savo vergais. Vidurnaktį pasirodo Didysis Rabinas, kuris ir atveria visą tiesą bei detalią programą – ką daryti, kad pasaulis, o broliai ir seserys, būtų mūsų...
Hermannas Goedsche pasirašinėjo pseudonimu – Sir John Retcliffe. Visa jo Prahos kapinių scena, anot Umberto Eco, yra literatūrinis perdirbinys („copy-paste“, kaip pasakytų jaunimas) – Alexandre’o Dumas sūnaus romane „Giuseppe Balsamo“ Didysis Magistras Giuseppe Cagliostro susitinka slapta kapinėse su Auštaisiais Nežinomaisiais, kad aptartų planą, kaip pavogti karalienės karolių vėrinį.
Tolimesnė istorija – tiesiog stulbinanti. 1873 m. Rusijoje pasirodė tariamas žurnalisto reportažas, kuriame buvo pasakojama, kaip anglų diplomatas Sir John Retcliffe (pavardė įvairavo – Redcliffe) Prahos kapinėse aptiko ir aprašė slaptą žydų susitikimą ir Didžiojo Rabino kalbą, kuri buvo ne kas kita, o Europos pavergimo programa.
O 1881 m. tas pats reportažas pasirodys Prancūzijoje. Tik šįkart jau paties Didžiojo Rabino vardas pasirodys besąs John Retcliffe. Klastotė paplito Europoje ir įgijo pavadinimą „Didžiojo Rabino kalba“. Rusijoje Ochranka naudojo šį falsifikatą kaip provokacijų ir žibalo antisemitizmo liepsnai pakurstyti dokumentą – pirmą kartą „Didžiojo Rabino kalba“ buvo padalinta minioms 1903 m. Kišiniovo pogromo metu.
Umberto Eco suseka visus šios istorijos vingius „Fuko švytuoklėje“ ir „Prahos kapinėse“. Šie du jo romanai – tikras beprotybės, klastočių, neapykantos, paranojos ir įaudrintos vaizduotės lobynas. Nebūtų didis mąstytojas – jį domino ne tik meilė, bet ir neapykanta. Sykiu ne tik proto galios, bet ir beprotybės gelmė.
Ar Umberto Eco lemta būti palaidotam Prahos kapinėse? Ne tiesiogiai, o literatūros siužete, kuris pratęstų Eco minties ir vaizduotės darbą? Tam reikia kažko panašaus į patį Umberto Eco. O tokie mąstytojai ir rašytojai yra stebuklas ir didelė retenybė.
Umberto Eco buvo kone tobulas įsikūnijimas erudito ir intelektualo, kuris su vienoda aistra gyvena ir praeityje, ir dabartyje – kuris besąlygiškai myli savo knygas ir istorinius siužetus, bet niekada nenusisuka nuo dabarties. Jis savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, kurios jo mintyje ir kalboje nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktavo su knyga.
Didysis išminties Meistras, dieviškasis Maestro jautė, kad XVII amžius kartoja XXI-ąjį; kad Hamletas ir Don Kichotas yra šiuolaikiškesni už bet kokį XXI amžiaus literatūros herojų; sykiu, kad „Hamletas“ yra netobula drama, bet mes ją dieviname būtent todėl, kad ji nepasiduoda interpretacijai; kad Leonardo da Vincio „Mona Lisa“ yra tapusi populiariosios kultūros fenomenu ir masių pamišimo forma, bet ji niekada nepranoks Leonardo „Cecilia’os Gallerani portreto“ ar „Litta’os madonos“.
Išėjus Umberto Eco, Europa prarado vieną iš didžiųjų savo patriotų ir Proto Respublikos piliečių. Skaitytojai neteko didžio autoriaus, kuris dalijosi su jais pasaulio ir žmogaus nepažinumo pojūčiu bei paslaptimi. Meistras nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėtis ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.
Mirtis ir juokas jį labiausiai domino pastaraisiais metais. Umberto Eco mums paliko savo nuostabią įžvalgą apie tai, kad žmogaus juokas susijęs su jo mirtingumo įsisąmoninimu. Po to man beliko parašyti aforizmą apie tai, kad juokas – tai mirties repeticija.
Mums teks palaukti autoriaus, kuris parašys romaną apie tai, kad Umberto Eco dar gyvas, kad jo mirtis tebuvo pokštas ir kad po tikrosios savo mirties jis bus palaidotas Prahos kapinėse.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Pranašiški Williamo Shakespeare’o žodžiai
