Kad ir kaip būtų, egzistuoja nuopelnų tėvynei aristokratija – juk Anglijos karalienė į riterius įšventina ne tik ne aristokratus, bet neretai net monarchija itin menkai tikinčius ar visai nerimtai ją traktuojančius politikus respublikonus (pastarieji, žinoma, turėtų atsisakyti siūlomo sero titulo, bet ko nepadarysi vardan jo didenybės reitingo ir tuštybės mugės).
Šią sąvoką galima plėsti. Arvydas Šliogeris savo mėgstamus poetus ir rašytojus yra ne kartą pavadinęs kalbos aristokratais. Lygiai kaip kone religinis santykis su menu dažnai kompensuoja tikro tikėjimo stoką ar visišką jo nebuvimą (jei nepainiosime religinio jausmo ir tikėjimo), taip ir aristokratizmo aukštinimas greičiausiai maskuoja respublikos epochoje likusį slaptą monarchijos ilgesį. Arba aukštosios kultūros ilgesį masinės edukacijos ir masinės kultūros eroje.
Ilgą laiką aristokratizmas, tiesą sakant, man atrodė knyginis ir gerokai perdėtas reiškinys – kol nesusidūriau su juo pats. Tai įvyko Europos Parlamente Briuselyje, kada netikėtai sužinojau, kad atvyksta garsusis roko grupės „Queen“ gitaristas Brianas May’us – kaip gyvūnų teisių gynėjas.
Žinojau, kad jo esama tikro mokslininko – astrofizikas Brianas May’us yra ne tik mokslų daktaras; jis liko ištikimas savo mokytojui ir profesoriui, kurį slapta rėmė jam sulaukus senatvės ir netekus buvusios padėties bei saugumo.
Kilnus žmogus, scenos meistras ir gitaros garso magas, ne tik gaminęs unikalaus skambesio gitaras, bet sukūręs savitą improvizacijos atmainą ir net gitaros garsą – staiga sužinau, kad May’us atvyko į Europos Parlamentą plėtodamas savo akciją prieš šeškų naikinimą Jungtinėje Karalystėje.
„Tai nešvarus ir nemalonus darbas, bet kažkas juk turi jį dirbti, – šypsodamasis man tarė ilgaplaukis žilas gitaros virtuozas, viso mūsų pokalbio metu nė žodžiu neužsiminęs apie muziką. – Žmones ginti sunkiau, bet patraukliau. Bet reikia ginti ir gyvūnėlius.“
Po to May’us perėjo prie manęs ir pradėjo klausinėti apie mano darbą žmogaus teisių srityje – aš jam greitai ir glaustai atsakiau, ryte rydamas mylinčiomis akimis žmogų, kurio muzika man padėjo gyventi sovietmečio vaikino gyvenimą be fatališko liūdesio ir beprasmybės pojūčio. O jis man uždavinėjo vieną klausimą po kito domėdamasis žmonėmis, kuriuos gyniau – rusų, kazachų, kinų disidentais, Tibeto vienuoliais ir panašiai.
Nė vieno žodžio apie save per visą pokalbį. Abejonių neliko. Prieš mane stovėjo dvasios aristokratas.
Ir staiga aš viską supratau. Viso pokalbio metu jis man neleido kalbėti apie jį patį – žinoma, geriausias būdas pabėgti nuo savęs ir išvengti savo paties temos buvo nenusakomas dėmesingumas man ir mano veiklai. Tarsi ne jis, o aš būčiau Brianas May’us – roko megažvaigždė. Nė vieno žodžio apie save per visą pokalbį. Abejonių neliko. Prieš mane stovėjo dvasios aristokratas.
Ką reiškia aristokratizmas mūsų ciniškoje, pragmatiškoje ir niekuo, išskyrus sėkmę ir galią, netikinčioje visuomenėje? Būtent tai jis ir reiškia – elgimąsi su paprastu žmogumi taip, tarsi prieš tave stovėtų kilmės arba turto aristokratas. G.K.Chestertonas vienoje savo esė rašė, jog tikroji demokratijos didybė yra ne kas kita, o paprasto žmogaus, statisto pakėlimas į šalies valdovo rangą.
Demokratas esi tik tada, kai su paprastu žmogumi elgiesi kaip su karaliumi – oriai ir pagarbiai. Aristokratas su kitu žmogumi (visų pirma – su neprilygstančiu jam įtaka ir padėtimi visuomenėje) elgiasi kaip su aristokratu, o ne reikalauja išskirtinio santykio su savimi. Asmuo, reikalaujantis su savimi elgtis kaip su aristokratu, yra aristokrato klastotė – snobas, ir tiek.
Prisimenu du Vilniaus universiteto filosofijos profesoriaus Eugenijaus Meškausko minėtus atvejus: jis pasakojo apie du Vytauto Didžiojo universiteto profesorius tarpukario Lietuvoje – Petrą Leoną ir Vosylių Sezemaną.
VDU teisės profesorius Petras Leonas, dėstęs sociologijos teorijas, galėjo nuo Herberto Spencerio teorinės pozicijos peršokti tiesiai prie jaunos poetės Petronėlės Orintaitės nuomonės ir ją cituoti – o juk Orintaitė buvo jo studentė.
Lygiai kaip VDU filosofijos profesorius Vosylius Sezemanas su savo studentais, pasak Meškausko, kalbėjo taip, tarsi jie visi būtų buvę daugiau, nei jo paties lygio mąstytojai – tarsi jie būtų platonai ir aristoteliai...
Rusų rašytojo Boriso Akunino romane „Aristonomija“ keliama idėja, kad aristokratams tapus savo pačių klastotėmis, prieš pat bolševikinę revoliuciją pasirodo naujoji klasė, siekianti apsaugoti žmoniją nuo barbarybės ir išsigimimo.
Jie vadinami aristonomais. Derinys „aristos“ (graikų k. – puikus) ir „nomos“ (graikų k. – įstatymas, norma) – tai naujoji klasė, siekianti pateisinti šį dvasios titulą, suterštą tų, kurie gynė tik savo privilegijas ir turtą, o ne dorybes ir kilnumą.
Aristonomai gyvena tik sąžinės balso vedami. Jie nesutverti išlikti – socialdarvinistiniame pasaulyje jie krenta ir yra naikinami it musės. Aristonomai pakloja pamatus geriausiajai žmonijos daliai, kurią mes vadiname disidentais. Deja, aristonomija neapsaugota nuo vargo, įkalinimo ir nuolatinės nužudymo grėsmės.
Kas gi mūsų dienų dvasios aristokratai? Visų pirma tai aristonomai-disidentai, be kurių mes jau seniai būtume tapę arba telezombiais, arba pelėmis po šluota galios ir visuotinės kontrolės eroje. O kas dar be jų? Manding, tai tie, kurie atranda aristokratą vaike ir paprastame žmoguje, sykiu atsisakydami kalbėti apie save.
Mūsų epochoje, apsėstoje viešo dėmesio ir privatumo viešinimo, aristokratiškai kalbėti – vadinasi, vengti viešų išpažinčių, kalbėti apie save tik per kitus, pagarbiai kalbėti apie idėjinius oponentus, vengti kalbėti apie savo draugus ir bendraminčius, o svarbiausia – niekada negąsdinti žmonių, nieko nekarikatūrinti ir nepašiepti, išskyrus mūsų pačių ydas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Kam reikia didvyrių?
