Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Leonidas Donskis: Didysis Fortūnos kareivių ir jų valios išmėginimas

Baigėsi 2016 m. Europos futbolo čempionatas. Žmonės juo gyveno, juo kvėpavo, džiaugėsi ir liūdėjo. Jis baigėsi – ir viskas užmiršta. Tokia jau karnavalinė futbolo prigimtis – po nakties lieka tik šėlsmo pėdsakai, tuštuma ir liūdesys. It nurenkama kino studijos filmavimo aikštelė Federico Fellinio „8 ½“.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Kokius išgyvenimus man pačiam sukėlė šis čempionatas? Daugelis futbolo mylėtojų jau spėjo pakrikštyti jį atsargaus, gynybinio, neįdomaus futbolo čempionatu. Gal ir yra tiesos šiame vertinime, nors vis dėlto su 2004 m. čempionatu Portugalijoje aš jo nelyginčiau – tada Graikija nugalėjo futbolu, kurio esmė buvo paprasta – pasirengti apgulčiai ir atsilaikyti, o po to jau sulaukti bent vienos priešininko klaidos. Tai buvo ne kuriamojo, o griaunamojo futbolo fiesta ir triumfas.

O ką tik pasibaigęs – vargu bau. Šis čempionatas paliko veikiau neprognozuojamos futbolo šventės įspūdį. Dingo bet koks žinovų ir aistruolių užtikrintumas, kad galima logiškai sumodeliuoti ir išprotauti galimą rezultatą.

Kas tikėjosi Islandijos pergalės prieš Angliją?

Prisipažinsiu, aš nebuvau apstulbintas šios pergalės – visų pirma žinojau, kad Islandija savo pogrupyje pelnytai dukart nugalėjo mano mylimą Olandijos rinktinę. Net ir patyrusi rimtą krizę (ir jau išsikapanojusi iš jos, apie tai byloja pergalės draugiškose rungtynėse prieš pat čempionatą – ir dar prieš Lenkiją ir Austriją jų aikštėse) Olandija yra Olandija. Komanda, nugalinti Olandiją ir dar priedo Turkiją, negali nekelti pagarbos. Taškas.

Anglija tapo Fortūnos kareivių komanda. Tik jos bėda ta, kad kitų Fortūnos kareivių valia ima ir pranoksta jos valią siekti pergalės.

Apie Anglijos futbolą nesu tokios geros nuomonės. Kažkada buvo mėgstama lyginti jį su Kanados ledo rituliu – esą Anglijos klubinis futbolas geriausias pasaulyje, o rinktinė geriausiu atveju yra gal antrajame dešimtuke. Kaip ir Kanados ledo ritulio rinktinė, kuri anksčiau nebuvo tarp pačių stipriausių rinktinių.

Visų pirma, tai buvo seniai ir tai jau netiesa. Pradėjusi rinkti tikrą, o ne simbolinę rinktinę, Kanados ledo ritulio rinktinė jau daug metų yra neįkandama savo varžovams.

Anglijos futbolas man visada atrodė aukšto lygio tik tuo, kad savo Premier lygoje turi gan daug vienodo pajėgumo komandų. Man Anglijos futbolo rinktinė atrodė galinga ir tikrai gera tik 1996 m. Europos futbolo čempionate, kada ji buvo verta čempionės titulo. Štai ta Alano Shearerio, Teddy Sheringhamo, Paulo Gascoigne’o komanda buvo kažkas. Ji tiesiog neužmirštama.

O visa kita – tai, deja, vis tas pats žaidimas iš natų, ta pati chrestomatinė, lengvai šifruojama taktikos dėlionė, nuspėjamas ir visiems žinomas jų futbolas, kurį žaidžia gerų fizinių kondicijų žaidėjai, tarp kurių kai kada blyksteli ir vienas kitas tikras talentas – jau seniai to per maža, kad laimėtum Europos ar juolab pasaulio čempionatą. Anglija tapo Fortūnos kareivių komanda. Tik jos bėda ta, kad kitų Fortūnos kareivių valia ima ir pranoksta jos valią siekti pergalės.

Todėl man Islandijos pergalė prieš Angliją nebuvo jokia sensacija. Netikėta buvo veikiau tai, kad taip ilgai Islandija sėkmingai važiavo dėl savo valios, kolektyvinės aistros, disciplinos ir kelių gerai padarytų namų darbų (ypač – tolimo užribio išmetimo). Vis dėlto to būna per mažai, kai susirenka daug aukštos klasės komandų. Susidūrusi su gerokai aukštesnės klasės komanda, t.y. Prancūzijos rinktine, Islandija neišlaikė lygio skirtumo ir nusileido.

Velsas man tapo tikru atradimu. Ne tik dėl talentingo Garetho Bale’o ir Aarono Ramsey’o žaidimo, bet ir dėl kovingumo, elegancijos ir išradingumo derinio, kuris Velsą pakylėjo į bent jau man neregėtas aukštumas. Garethas Bale’as yra neabejotinai didžiausia Velso ir pasaulio futbolo žvaigždė bei žvilgantis talentas po „Liverpool“ ir Velso rinktinės puolėjo Iano Rusho epochos.

Pripažinkime, kad daugel metų Velsas buvo viso labo geras ir doras Europos vidutiniokas – Velso rinktinė buvo daugmaž tokio lygio, kokio buvo ir yra Suomija, Lietuva ar Slovėnija. Kitaip tariant, nieko ypatingo, bet sužaisti gali – negali atmesti ir galimybės, kad užsives ir nugalės net ir galingą komandą. Bet ji niekada nebuvo Anglijos ar Škotijos lygio. Dabar viskas pasikeitė.

Velsas buvo nugalėtas Portugalijos rinktinės, kuri tapo čempione. Ar kosminis teisingumas triumfavo? Ir taip, ir ne. Visos geros komandos anksčiau ar vėliau sulaukia savo akimirkos – net ir fatališkų nesėkmių 1974 ir 1978 m. pasaulio čempionatų finaluose lydėta Olandija 1988 m. tapo Europos čempione.

Kad ir kaip būtų, visais atvejais tai buvo geniali komanda, kuriai pasisekė tik kartą – 1988 m. O dažniau sektis jai pradėjo sulaukus laikų, kai jos rinktinė jau buvo tik gera, bet ne daugiau. O gerų komandų, kaip žinia, pasaulyje yra ir daugiau. Finalas su Ispanija 2010 m. ir antroji vieta pasaulio čempionate Pietų Afrikoje buvo didelė Olandijos sėkmė, lygiai kaip neabejotina sėkmė buvo jos trečioji vieta 2014 m. pasaulio čempionate Brazilijoje.

Šita prancūzų rinktinė nebuvo geniali, vadinkime daiktus tikrais jų vardais, bet žaidė ji pranašiau už portugalus.

Portugalija nuo 2000 m. buvo viena iš didžiųjų Europos komandų. Luíso Figo karta nuo 2000 m. Europos čempionato Belgijoje ir Olandijoje tvirtai įsirėžė visų atmintyje.

Jie žaidė tiesiog nuostabiai, bet pusfinalyje po itin atkaklios kovos pralaimėjo ne kam kitam, o Prancūzijai, kuri Zinedine’o Zidane’o ir dabartinio Prancūzijos rinktinės trenerio, o tada – jos kapitono, aktyviai besiginančio saugo Didier Deschamps’o epochoje buvo 1998 m. pasaulio čempionato nugalėtoja. Pralaimėjo per papildomą laiką ir po 11 metrų baudinio, kuris buvo skirtas portugalų gynėjui ranka palietus kamuolį – ir dar paskutinę minutę...

Šįkart Fortūna buvo palanki Portugalijai. Prancūzai neįmušė kelių tarsi garantuotų įvarčių, o paskutinę minutę André-Pierre’as Gignacas pataikė į virpstą. Du trys centimetrai labiau į centrą – ir prancūzai būtų tapę Europos čempionais. Ši situacija dramatiškai priminė 1978 m. pasaulio čempionato finalą Argentinoje, kada lygiai taip pat, paskutinę minutę, rezultatui liekant 1:1, olandų puolėjas Robas Rensenbrinkas pataikė į virpstą. Ledi Fortūna nusisuko, ir geniali komanda buvo nužudyta. Šita prancūzų rinktinė nebuvo geniali, vadinkime daiktus tikrais jų vardais, bet žaidė ji pranašiau už portugalus.

Bet ir tai dar nėra senų portugalų ir prancūzų sąskaitų pradžia. Prisiminkime 1984-uosius. Tada Prancūzija, vedama nuostabiojo Michelio Platini (tai mano antroji didžioji futbolo meilė po ką tik mus palikusio jo mokytojo ir įkvėpėjo Johano Cruyffo), nušlavė visus priešininkus, bet kaip tik pusfinalyje jos laukė Portugalija, kuri sugebėjo itin atkakliai pasipriešinti. Portugalai lygino rezultatą, per pratęsimą jie išsiveržė į priekį, tada prancūzai lygino, o lemiamą įvartį Platini įmušė baigiantis pratęsimui. 3:2 – epinė kova ir dramatiška prancūzų pergalė, po kurios finale jie įveikė Ispaniją 2:0.

Tad kosminis teisingumas savo istoriniu aspektu triumfavo. Portugalija pagaliau įveikė seną savo skriaudėją Prancūziją – ir dar jos aikštėje, ir dar niekam rimtai netraktuojant Portugalijos po jos lygiųjų ir sunkių rungtynių šiame čempionate. 2004 m. įvyko kažkoks siaubas – būtent tada Portugalija žaidė namuose ir atrodė itin galinga, o krito finale prieš apsiausties atlaikymo ir blankaus žaidimo meistrę Graikiją.

Pagaliau keletą žodžių būtina tarti ir apie Cristiano Ronaldo. Galima Ronaldo mėgti arba ne už jo narcisizmą (ypač atsiskleidusį islandų atžvilgiu – jo nenoras keistis marškinėliais su jais buvo tiesiog negražus gestas, nedarantis garbės talentingam žaidėjui), bet faktas lieka faktu – jis yra didžiulio talento futbolininkas. Be tokių, kaip jis, futbolas mirtų. Tokie, kaip jis, verkiant reikalingi futbolui, idant jame nedominuotų vien racionalios ir save saugančios vidutinybės.

Šiuos žodžius kitam Ronaldo (brazilų futbolo meistrui Ronaldo Luísui Nazário de Limai, žinomam tiesiog kaip Ronaldo) 2002 m. po pasaulio čempionato finalo pasakė Vokietijos rinktinės treneris Rudi Völleris. Jo treniruota Vokietijos rinktinė tada pralaimėjo Brazilijai 0:2, bet Rudi pasielgė kaip tikras futbolo meistras ir džentelmenas. Jis apkabino nugalėtoją Ronaldo, įmušusį jo komandai abu įvarčius, ir pasakė jam: „Futbolui reikia tokių žaidėjų, kaip tu.“

Tą patį galėčiau pasakyti Cristiano Ronaldo, net ir nebūdamas jo fanas. Visi trys jo pelnyti įvarčiai buvo tiesiog nuostabūs, žaidė jis įspūdingai. Gavęs traumą finalinių rungtynių pradžioje, jis turėjo išgyventi tikrą pragarą. Šitos pergalės reikėjo jam, jo kartai, jo komandai ir jo šaliai.

Ar iš to seka, kad triumfavo kosminis teisingumas visų kitų komandų atžvilgiu? Žinoma, ne. Prancūzija tikrai buvo verta aukso, bet... Dar labiau jo savo žaidimu nusipelnė Vokietija, bet... Daug ko verta buvo Kroatija, bet...

Nesustabdoma galėjo būti Ispanija, jei nebūtų sustabdyta italų gynybos ir Fortūnos, kuri buvo Italijos pusėje iki susitikimo su Vokietija. O Vokietijai Fortūna buvo palanki iki pusfinalio.

Visi čia stabdė vieni kitus ir griovė vieni kitų viltis. Iki galo Fortūna liko tik su Portugalija. Gali būti, kad ji liko todėl, kad Pepe ir jo komandos draugai nebuvo nužudyti Ronaldo traumos ir kovojo iki galo. Reikia nesudrebėti ir nebijoti, nes baimė pražudo komandas. Negelbsti tada nei talentas, nei individuali meistrystė. Reikia kovoti ir negalvoti nei apie auksą, nei apie dar ką nors. Tiesiog žaisti iki galo.

O apskritai futbolas yra be galo gražus ir liūdnas sportas. Net ir tragiškas. Viskas jame kaip ir mūsų gyvenime. Geriausieji laimi itin retai.

Šis čempionatas priminė šią paprastą futbolo tiesą. Jis buvo paprastas ir aiškus, jam trūko naujų idėjų, grožio, didingumo ir originalumo. Jame nekovojo koncepcijos, treneriai, strategijos ir futbolo filosofijos. Tai buvo didysis Fortūnos kareivių ir jų valios išmėginimas. Laimėjo sėkmė ir valia. Sykiu būta ir gerų naujienų: nedidelės ir nelabai turtingos šalys, pasirodo, gali imti ir sukurti stebuklą užkurdamos pirtį didiesiems futbolo centrams, t.y. didelėms ir turtingoms šalims.

O apskritai futbolas yra be galo gražus ir liūdnas sportas. Net ir tragiškas. Viskas jame kaip ir mūsų gyvenime. Geriausieji laimi itin retai. Reikia tuo itin džiaugtis, nes jų pergalės yra tikras stebuklas. Norma yra pergalė tų, kurie turi žudikišką kovos ir pergalės instinktą. Talentingiausi ir ryškiausi to instinkto paprastai neturi. Bet be jų nieko nebūtų. Tą pripažįsta ir nugalėtojai.

Futbole yra tiek grožio, kad negali juo nusivilti net po didžiausio absurdo ir neteisybės. Bet sykiu lieki apimtas liūdesio net tada, kai viskas baigiasi gerai. Kažkas lieka nepelnytai pralaimėjęs.

Ir niekas niekada neatsakys į klausimą, kas geriau – futbolo grožis ar trokštama pergalė? Nes šie dalykai retai kada susidraugauja.

Kaip Shakespeare’o tragedijoje. Kiekvienas pamato, ko ieškojęs.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Apie saugumą – atvirai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs