Žinoma, blogis nenustoja egzistuoti todėl, kad mes daugiau ar mažiau jį pripažįstame. Jo paslaptį mėgino įminti ne vienas iškilus Europos mąstytojas ir rašytojas. Manichėjai nebuvo naivūs – jų klausimai apie blogio prigimtį ir jo santykį su Dievu anaiptol nebuvo vaikų žaidimai.
Žvelgiant ne didelėmis baimės akimis, o analizuojant padėtį, akivaizdu, kad mums gresia ne Putino Rusijos karinė invazija, o mūsų pačių virtimas mažąja Rusijos kopija.
Jei blogis yra savarankiška tikrovė, kurios niekaip negali paveikti gėris (mes galime tik savo tikėjimu, askeze ir apsiribojimu pasirinkti Šviesą, o ne Tamsą), kyla klausimas, ar Dievas yra Visagalis. Jei Jis yra Visagalis ir nugali blogį, tada Jis nebėra Meilė; o jei Jis yra Meilė, nestojanti į kovą su blogiu, tada Jis nėra Visagalis. Daug darbo įdėjo universitetų tyrėjai ir teologai, kol galų gale įsigalėjo pozicija, teigianti, jog blogis yra neatsiejamas nuo mūsų laisvės – laisvos valios ir jos pasirinkimų, kuriuose slypi nuodėmės ir blogio galimybė.
Tad blogis ne tik objektyviai egzistuoja ir gali būti gėrio nugalėtas (kaip mes tikime), bet ir minta mūsų kasdieniais pasirinkimais. Pavadinkime šias blogio atmainas didžiuoju ir mažuoju blogiu.
Didysis blogis nuo viduramžių buvo siejamas su Šėtono vietininkais ir suokalbininkais čia, žemėje – demonus aptarnaujančiomis raganomis, burtininkais, juodosios magijos atstovais, žydais, homoseksualais ir panašiais blogio atstovais.
Didžiojo blogio pakaitalu moderniaisiais laikais tapo įvairūs monstrai – ypatingo žiaurumo asmenys, apie kuriuos sklido legendos. Dalis jų pateko į pasakas, kaip, pavyzdžiui, Mėlynbarzdis Charles’io Perrault pasakoje – jo prototipas buvo su Orleano Mergele Jeanne’a (Joana) d’Arc prieš anglus XV a. narsiai kovęsis, o vėliau serijiniu vaikų žudiku tapęs Prancūzijos kariuomenės vadas, bretonas Gilles’is de Rais.
Didysis blogis įžeminamas ir kartu pažeminamas iškart, kai tik patenka į teisės ir civilizuotos politikos lauką. Mat didžiojo blogio herojai, blogio genijai, yra ne tokie, kaip mes.
Kita versija teigia, jog Mėlynbarzdžio prototipas buvo kitas bretonas – beveik tūkstančiu metų anksčiau už Gilles’į de Rais gyvenęs Bretanės karalius Conomoras Prakeiktasis, vieną po kitos žudęs savo nėščias žmonas ir nekentęs besilaukiančių moterų.
Kitiems neprireikė ir šiurpių pasakų – XIX a. jie pateko į Vakarų pasaulio grožinę literatūrą (nebe vaikams, o suaugusiems skirtą) ir pasiuntė žinią apie tai, kokia baisi yra Rytų Europa, pilna vilkolakių ir vampyrų.
Tai – gan turtinga istorija, prasidedanti Prospero Mérimée siaubo apysaka „Lokis“ (1869 m.), kurios pagrindinis personažas, lietuvių didikas buvusio eurokomisaro pavarde („Szemiot“ juk yra lenkiška „Šemetos“ versija) yra pusiau žmogus, pusiau lokys, mintantis žmogiena.
Vėliau airis rašytojas Abrahamas „Bramas“ Stokeris 1897 m. parašo garsųjį vampyrišką pasakojimą apie Transilvanijos didiką grafą Drakulą. Tad blogis XIX a. literatūroje iš baisios pasakos keliasi į pasakojimą apie Rytų Europą – blogio, vampyrų ir vilkolakių žemę.
O dar modernesniais laikais juos pakeitė patologiški blogio atstovai. Kitaip tariant, blogis buvo medikalizuotas. Beje, ir tai jo neatsiejo nuo Rytų Europos – 2006 m. Thomas Harrisas savo kriminaliniame romane „Hanibalas: pradžia“ aprašo ne kur kitur, o Lietuvoje gimusį kanibalą Hanibalą Lekterį (Hannibal Lecter).
XX a. ypač sustiprino didžiojo blogio siejimą su įvairaus plauko psichopatais, sociopatais, serijiniais žudikais ir mirties pramonės organizatoriais. Mūsų sekuliarioje sąmonėje Šėtoną XX a. neabejotinai išstūmė Adolfas Hitleris – bet rytų europiečių sąmonėje jis įtemptai rungiasi su Josifu Stalinu dėl Tamsos Kunigaikščio titulo.
Suabejota tuo, ar blogis būtinai turi būti su ragais, kanopomis ir uodega, gan vėlai – tik po Antrojo pasaulinio karo. Šią istoriją savo studijoje „Eichmannas Jeruzalėje: pranešimas apie blogio banalybę“ 1963 m. aprašė Hannah Arendt.
Izraelio žvalgybai Mossad Argentinoje sučiupus ir į Izraelį teisti atgabenus patį Holokausto vyr. architektą Adolfą Eichmanną, visi tikėjosi pamatyti monstrą. Teko nusivilti: pasirodė žmogus – toks kaip ir kiti žmonės. Mirties biurokratas, kalbėjęs apie savo pareigą ir sąžiningai ją vykdęs. Geriausi šalies psichiatrai turėjo nuspręsti, kiek patologiška yra Eichmanno asmenybė. Ir vėl visų laukė nusivylimas.
Psichiatrų išvada, deja, buvo vienareikšmė: Adolfas Eichmannas buvo visiškai sveikas ir normalus žmogus. Jie jį nusakė kaip puikų šeimos žmogų, malonų kaimyną, mielą pašnekovą. Jis viso labo atliko savo pareigą karo metais.
Nenoriu kartoti puikios Zygmunto Baumano įžvalgos apie blogio demokratizaciją ir darbo pasidalijimą blogio gamybos procese. Aš pabrėžčiau kitą Eichmanno paradoksą – jis stovi pačioje didžiojo ir mažojo blogio sankirtoje.
Viena vertus, Holokausto gamyba yra monumentalus ir baisus blogis, kuriame Eichmannas atsiduria šalia Hitlerio. Kita vertus, Trečiojo Reicho sistemoje jo būta mirties biurokrato, kuris uoliai vykdė pareigą. Jis – ne ideologas ir ne idėjinis vadas, o tiesiog tobulas mirties vadybininkas.
Prieš Hitlerį jis nublanksta, nes niekas nepamatė pažeminto ir teisingumo ištikto Hitlerio. O Eichmanną pamatė teismo salėje. Slobodanas Miloševićius ir Radovanas Karadžićius šiandien nėra mūsų priskiriami didžiajam blogiui (nepatenka jie į Hitlerio ir Stalino kategoriją), nes atsidūrė Hagos tribunole. O teisme juk galime atsidurti ir mes patys.
Ar įsivaizduojame teisme Adolfą Hitlerį? O Josifą Staliną? O šiandien – Vladimirą Putiną? Nuo mūsų atsakymo priklausys, į kokią blogio kategoriją mes juos patalpinsime. Putinas mums bus didysis blogis tik tol, kol jo nepradės teisti Rusija arba Hagos tribunolas. Jis kol kas – aukščiau institucijų, žmonijos ir tvarkos. Kol kas.
Vadinasi, didysis blogis įžeminamas ir kartu pažeminamas iškart, kai tik patenka į teisės ir civilizuotos politikos lauką. Mat didžiojo blogio herojai, blogio genijai, yra ne tokie, kaip mes. Jie – mūsų šiuolaikinės sekuliarios visuomenės įsivaizduojamasis Šėtonas. O Šėtonas negali mūsų akyse valgyti, gerti, atlikti kūno funkcijų.
Dievybė ir demonas negali su mumis kartu dalyvauti buityje ir kasdienybėje – tai panašu į anglų jūreivių žūtį nuo čiabuvių Havajuose, kurie juos laiko dievais tik tol, kol pradėję su genties jaunomis moterimis gyventi kaip su žmonomis, jūreiviai su jomis nutaria kartu ir valgyti. O dievai to daryti negali. Miegoti su moterimis – taip, tai dievų funkcija. Kartu valgyti – ne. Todėl tenka tokius netikrus dievus suvalgyti.
Mažasis blogis sovietinės Rusijos istorijoje – tai dokumentuoti ir įrodyti keturi milijonai slaptų skundų, savo kaimynų ir bendradarbių įdavimų NKVD.
Lygiai tas pats su didžiuoju blogiu – pradėjęs tapti tokiu pat, kaip mes, jis patalpinamas į mažojo blogio kategoriją. Tada mes galime su juo susidoroti arba pratęsti jį ir tapti to paties blogio tęsiniu.
Didysis blogis – tai mūsų modernusis Šėtonas, tik be ragų, kanopų ir uodegos. Tiesa, jis veikiausiai bus klinikalizuotas ir medikalizuotas – niekaip neišsiversime čia be vaikystės traumų, slaptų perversijų, latentinės pedofilijos, patologijos ir seksualinės frustracijos analizės.
Tad kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus.
Sykiu tai nesimokymas iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas tuo, kad aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. O kodėl? Nes aš esu modernesnis – vadinasi, protingesnis ir pačios civilizacijos apsaugotas.
Mažasis blogis sovietinės Rusijos istorijoje – tai dokumentuoti ir įrodyti keturi milijonai slaptų skundų, savo kaimynų ir bendradarbių įdavimų NKVD. Šito Stalinas nesuorganizavo. Visa tai galima pamėginti paaiškinti Stalinu ir jo tironija, bet ne jis ir ne Kremlius parašė skundus, įdavė ir išdavė artimuosius, mokytojus bei draugus.
Volandas neturi ką veikti Šėtono valstybėje – NKVD puikiai apsieina ir be jo.
Mažasis blogis nacistinės Vokietijos istorijoje – tai mokytojai ir angeliškų, tyrų akių mergaitės su berniukais, nė akimirkos neabejoję, kad su žydais negalima žaisti, bendrauti, kartu valgyti ir jų liesti. Didžiajam blogiui čia nebelieka ką veikti – viskas pradeda suktis savaime. Žudo ir gelbėja mažuma, bet dauguma tyli arba mielai dalyvauja didžiojo blogio pergalės ritualuose.
Ką maskuoja mažasis blogis – tai paprastas dalykas, jog naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu.
Mažasis blogis – tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir paklusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau – kada juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės.
Scenarijų – į valias. Ne tik prisitaikoma prie diktatūros ir kriminalinių režimų, kurie tampa sėkmės ir karjeros šaltiniu daugeliui elito ir stiprių visuomenės sluoksnių narių. Diktatūros grėsmė ir jos buvimas šalia kaimyninėms valstybėms gali kuo puikiausiai leisti įteisinti antidemokratinius įstatymus ir praktikas, nes reikia gi kraštą mobilizuoti ir su priešu kovoti.
Tad neapsimeskime, kad tai nėra reali grėsmė ir mums. Nes žvelgiant ne didelėmis baimės akimis, o analizuojant padėtį, akivaizdu, kad mums gresia ne Putino Rusijos karinė invazija, kuri reikštų karo paskelbimą NATO ir visų pirma JAV (todėl apie ją veikiau bus trimituojama tik tam, kad būtų iškankinta visuomenė, jau du metus gyvenanti baimės ir paranojos režimu), o mūsų pačių virtimas mažąja Rusijos kopija.
Mažasis blogis – tai jokio tikslo, išskyrus valdžią ir jėgos mechaniką, neturėjimas.
Juk visas triukas čia tas, kad priešo buvimas tiesiog leidžia iškilti ir dominuoti atitinkamai politikos ir žiniasklaidos krypčiai, sykiu sustiprinant slaptųjų tarnybų ir jėgos struktūrų dalyvavimą ten, kur visų pirma turėtų būti laisvi piliečiai ir jų skirtingos, nekontroliuojamos nuomonės.
Štai būtent toks mažasis blogis šiandien veši Europoje. Prisidengus terorizmo, nevaldomos imigracijos ir IS grėsmėmis, akyse griaunama bendra saugumo ir žmogiško orumo architektūra. O priežastis paprasta ir banali. Tai mažasis blogis, kuris bet kokius tarptautinių santykių tektoninius lūžius naudoja vidaus jėgos struktūros konsolidavimui ir vietinei politinei įtakai.
Žmonija, pasaulio bendruomenė, tarptautinė teisė ir žmogaus teisės tampa tik širma, kuri maskuoja faktą, kad politika nebeturi jokių kitų tikslų, išskyrus vietinį dominavimą ir tarptautinio nestabilumo didinimą vidaus sėkmės ir savęs legitimacijos vardan.
Mažasis blogis – tai jokio tikslo, išskyrus valdžią ir jėgos mechaniką, neturėjimas.
Kad ir kaip būtų, norisi savo samprotavimus baigti mažorine gaida ir priminti, kad didysis blogis dažniausiai sunaikina pats save. Jis ne tik gimdo mažąjį blogį, bet ilgainiui atitrūksta nuo paprasto dalyko, be kurio jokia diktatūra negalima.
Reikalas tas, kad mažasis blogis nori sau saugaus karo, t.y. karo ir teroro kaip pramogos, o sykiu kaip karjeros ir sėkmės galimybės.
Didysis blogis žlunga, kai nepajėgia pagaminti saugaus karo ir teroro – kai teroras iš TV ir interneto persikelia į jo paties fizinę erdvę, kai jis nepajėgia užtikrinti blogio gamybos jam pačiam tiesiogiai nedalyvaujant. Jei jam tenka nuolat pačiam lįsti į paviršių, vadinasi, kažkas sulūžo ir išsiderino visoje sistemoje.
Nes Didysis Brolis negali būti pamatytas gyvas. Jis nustos egzistuoti, vos paaiškės, kad jis daro tą patį, ką ir visi kiti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Niekšybės banalybė ir gelmė
