Atidėkime smagias frazes ir juokus į šalį. O kas yra putinizmas XXI a. sąmonės ir politikos kontekste? Rusijos gigantiškas žingsnis atgal neišsilaikius postmoderniojo pasaulio pozicijose? O gal sugrįžimas į brutalią modernybę su visa jos geopolitika, karais, socialine inžinerija ir smegenis plaunančia propaganda?
Ar jis yra veikiau pramoninės visuomenės posūkis į karinę visuomenę, kaip XIX a. būtų jį įvardijęs Herbertas Spenceris? Gal net XXI a. poindustrinio ir globalinio pasaulio išsižadėjimas XIX a. imperializmo ir bonapartizmo vardan?
O jeigu toks minties judesys paprasčiausiai klaidina mus? Gal Rusija, visiškai priešingai, kažkuo užbėga už akių net ir Vakarų pasauliui? Gal ji yra itin radikalaus politikos postmodernizmo atvejis?
Rusijos politikos elitą domina ne pirminė ir objektyvi tikrovė, o jų kuriamas ir tiesiog klastojamas jos pakaitalas – televizinė tikrovė, išplaunanti ribas tarp tikrovės ir fikcijos, tiesos ir melo, sąmonės ir nesąmonės.
Būtent taip svarsto britų žurnalistas ir politikos komentatorius Peteris Pomerantzevas. Jo manymu, Rusijos politika yra gerokai labiau postmoderni, nei vakarietiškoji. Rusijoje socialinė ir politinė tikrovė nepalyginamai atviriau ir brutaliau fabrikuojama bei klastojama, nei JAV ar bet kur kitur Vakaruose.
Rusijos politikai, pasak Pomerantzevo, savo mąstymo ir veiksmo logika gerokai artimesni senovės gnostikams, o ne pamatinei ir Europą sukūrusiai krikščionybei; naudojant žydų pasaulio analogiją, jie labiau primena kabalistus, o ne talmudistus.
Rusijoje labiau tikima blogio ir uždarų pasaulių, o ne gėrio ir atvirumo sampratomis. Įtikėta stebuklais, slaptais kodais, visokio plauko pasauliniais sąmokslais ir blogiu, kaip paraleline tikrove, o ne protu, sąvoka, idėja, žodžiu.
Kaip manichėjizmo ir krikščionybės priešpriešos laikais, tikima viena kitai jokios esminės įtakos nedarančiomis tamsa ir šviesa, o ne laisve, individualia etika ir savęs koregavimo galimybe.
Todėl Rusijos politikos elitą domina ne pirminė ir objektyvi tikrovė, o jų kuriamas ir tiesiog klastojamas jos pakaitalas – televizinė tikrovė, išplaunanti ribas tarp tikrovės ir fikcijos, tiesos ir melo, sąmonės ir nesąmonės.
Naujosios technologijos stulbinamai palengvina šią užduotį. Kinas ir radijas tapo blogio instrumentais prieš abu pasaulinius karus XX amžiuje, kurio totalitariniai režimai – ir bolševikų, ir nacių – buvo naujosios kino ir radijo propagandos kūdikiai, o šiandieninis Rusijos postmodernus fašizmas minta naujosiomis technologijomis, kuriomis itin sparčiai nuodija sąmonę ir klastoja tikrovę.
Ne veltui Rusijos opozicinė žiniasklaida ir komentatoriai televizijos jau seniai nebevadina kitaip, o tik „zombadėže“. Putinizmas be visų kitų savo atradimų ir istorinių pasikartojimų mums atvėrė siaubingą tiesą: pasirodo, televizija gali per trumpą laiką iš proto išvesti ir demoralizuoti didžiulę šalį – jei ir ne visą, tai bent jau nemenką jos dalį. Turbūt ne visam laikui, o tik kažkokiu laikotarpiu, bet tas laikotarpis gali būti lemtingas.
Negana to, internetas Rusijoje tapo Pandoros skrynia, atvėrusia ką tik nori – ne tik atvirumo ir kritikos galimybę, bet ir klastotes, Kremliaus „trolius“, informacijos kloaką, panikos ir baimės skleidimo mechanizmus, ištisą baimės industriją, dezinformaciją, šmeižtą ir tiesiog toksišką melą Vakarams ir savo visuomenės daliai, nesusitapatinusiai su režimu.
Dar daugiau, paaiškėjo, kad Putino autokratinis režimas efektyviau naudojasi naujosiomis technologijomis, nei Vakarai. Priežastis paprasta: sakyk ką nori apie Vakarus, bet ten, laimei, iki šiol niekas melo ir klastočių neinstitucionalizavo kaip tiesos.
Kad ir kaip būtų, už nuodingo melo, sąmonės ir tikrovės klastojimo slypi daug didesnė ir pavojingesnė problema už pačias technologijas ir jų skleidžiamą savimi besimėgaujančią ir paralyžiuojančią baimę, paniką, defetizmą ir melą.
Tai nihilizmas, radikaliai neigiantis tikrovę ir žmoniją. Nihilizmas, pasišovęs sukurti ką tik nori – ir „tiesą“, ir „tikrovę“, ir „žmoniją“. Nes jam nieko nėra. Visos tiesos – naudingos fikcijos. Tiesa – iliuzija ir saviapgaulė. Tokiai sąmonei gali teigti ką tik nori apie Rusijos politikos cinizmą ir nusikalstamą pobūdį, vis tiek atsakymas bus toks – o Vakaruose kitaip, ar ką?
Artikuliuotas ir civilizuotas žmogus mūsų akyse virsta moraliniu idiotu, nes putinizmas atgaivino orveliškąją dvejamintę – dviejų viena kitą radikaliai paneigiančių pozicijų laikymą tiesa pagal situaciją arba tiesiog pagal komandą.
Viskas, ką pasakysi apie žmogaus teisių pažeidinėjimą, panieką orumui ir laisvei, bus tau sugrąžinta it stalo teniso kamuoliukas: o pas jus kitaip? Mes viso labo tik veidrodinis jūsų atspindys – ne daugiau. Tiesiog jūs turite daugiau galios ir įtakos, todėl ir jūsų „tiesa“ tampa tiesa. Jei mes jų daugiau turėtume, mūsų „tiesa‘ virstų tiesa. Ir tiek.
Nieko nėra. Donbase nėra mūsų kariuomenės ir karo technikos. Žinoma, jei reikės derėtis, paaiškės, kad yra, bet tai ne jūsų reikalas. Artikuliuotas ir civilizuotas žmogus mūsų akyse virsta moraliniu idiotu, nes putinizmas atgaivino orveliškąją dvejamintę – dviejų viena kitą radikaliai paneigiančių pozicijų laikymą tiesa pagal situaciją arba tiesiog pagal komandą. Kone kolektyvinė disociacija, besibaigianti visiška atsaja nuo tikrovės.
Tokiai sąmonei tikrove tampa permanentinis karas. Orwello pasaulyje tai logika, teigianti, jog karas – tai taika, o taika – tai karas. Okeanija ir Rusija pasaulį suvokia ne tik pagal binarinę opoziciją Emmanuelis Goldsteinas prieš Didįjį Brolį (Obama prieš Putiną, Vakarai prieš Rusiją), bet ir pagal nuolatinio karo logiką. Okeanija nuolat kariauja prieš Euraziją arba Rytų Aziją. Priešai gali keistis, jie laikinai gali virsti sąjungininkais, bet karas lieka – kaip pamatinis egzistencinis ir politinis faktas.
Galiausiai karas tampa pramoga. Putino Rusiją domina ne tikras karas su iš tikrųjų galinga jėga (tokio karo ji ilgai nepakeltų ir tai pati puikiai suvokia), o mažiausiai apsaugotų pasaulio vietų nusiaubimas.
Tai gali būti Ukraina ir Sirija – vietos, kuriose gali įvykti kas tik nori, vis tiek niekas to nelaikys pasaulio pabaiga. Niekas tų šalių iš tikrųjų neužjaučia tiek, kad protestuotų prieš atvirą jų naikinimą. Tai niekieno žemė, kurioje gyvybė ir orumas netenka vertės.
O Rusijos visuomenei zombadėžė siūlo pramogą – karą. Ne kompiuterinį, o realų. Bet tas karas yra virtualus tik tol, kol iš tikrųjų nepaliečia didesnės visuomenės dalies. Didysis Pramogų Organizatorius karą Sirijoje jau pavadino puikioms savo kariuomenės pratybomis. Tai tas pats, kas eksperimentavimas su gyvūnais arba medikamentų išmėginimas su tais, kurių nelaikai žmonėmis.
Kas graso Didžiajam Pramogų Organizatoriui? Negebėjimas kurti pramogos ir klastoti bei fabrikuoti tikrovės. Kitaip tariant, pirminės tikrovės sugrįžimas ir įsiveržimas į masių sąmonę. Štai kodėl zombadėžė negali būti išjungta. „Karas“ turi tęstis, nes kitaip stos taika, t.y. tikras karas prieš patį režimą.
Didysis Pramogų Organizatorius bus gyvas tik tol, kol tęsis pramoga. Kol pramoga atstos ir pavaduos tikrovę. Kol pramoga bus tikima, kol jos bus laukiama.
Tuo Rusija ir yra labiau postmoderni už Vakarus. Pastariesiems dar toli iki tokios sąmonės. Laimei.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Mūsų nesaugus pasaulis
