Nūdienos žmogui, ne per daugiausiai įsigilinusiam į politinių idėjų istoriją, it perkūnas iš giedro dangaus nuskambėtų žinia, kad liberalizmas ir konservatizmas, istoriškai svarstant, buvo priešais tapę broliai – it iš Shakespeare’o tragedijos. Jie priartėdavo vienas prie kito tik tam, kad vėliau jų keliai vėl išsiskirtų.
Dante’s laikų gvelfai ir gibelinai Vidurio ir Šiaurės Italijos miestuose-valstybėse buvo dvi politinės grupės, arba veikiau politinių partijų prototipai, kurių laikysenose galima aptikti pradinių konservatorių ir liberalų užuomazgų.
Popiežių rėmę gvelfai (vėliau skilę į juoduosius ir baltuosius – tarp pastarųjų po juodųjų pergalės atsidūręs Dante ir buvo ištremtas iš Florencijos) greičiausiai būtų geriausi kandidatai į Europos konservatorių politinius protėvius. Šventosios Romos imperijos imperatorių rėmę gibelinai savo politine logika artimesni liberalams – pasirinkimas daromas pasaulietinės, o ne bažnytinės galios naudai.
Italijos gvelfai („Guelfi“ itališkai ir „Welf“ vokiškai), rėmę Romos popiežių, lygiai kaip ir jiems oponavę Šventosios Romos imperijos imperatoriaus rėmėjai gibelinai („Ghibellini“ itališkai ir „Waiblingen“ arba „Wibelingen“ vokiškai) egzistavo Bavarijoje jau XI a., o Italijoje įsitvirtino XII a. Friedricho Barbarosos laikais.
Konservatyvu yra tai, kas yra patirta, o ne išprotauta. Išsaugoti gali tik tai, kas nereikalauja mokslinės arba teisinės įrodymo procedūros, ką patyrei, kuo neabejoji ir kuo tiki.
Anglijos Baltosios Rožės (Yorko karališkos frakcijos) ir Raudonosios Rožės (Lancasterio frakcijos) karas XV a. taip pat buvo ne kas kita, kaip politinių partijų protagonistų kova dėl sosto. O britų monarchistai toriai ir parlamento bei liaudies šalininkai vigai, kuriuos šiandien galima būtų vadinti klasikinių konservatorių ir liberalų protėviais, kilo XVII a.
Kad ir kaip būtų, jų skirtumai nebuvo idėjinės ir politinės bedugnės masto. Jonathanas Swiftas prieš parašydamas „Guliverio keliones“ suspėjo pabūti ir toriu, ir vigu – juk būtent jas jis komiškai ir pavaizdavo savo nemarioje satyroje.
Pagrindinės dvi Liliputijos politinės partijos, kurių visi ideologiniai skirtumai susiveda į nesutarimą, nuo kurio galo pradėti valgyti virtą kiaušinį ir kurį galą mušti, smailųjį ar drūtąjį, smailiagalio ir drūtgalio partijos, yra Anglijos toriai ir vigai. Pabuvęs abiejų šių partijų nariu ir vienodai jomis nusivylęs Swiftas jas negailestingai išjuokė renesansinėje literatūroje išplėtotomis formomis – hiperbolėmis ir grotesku.
Nepaisant realių skirtumų dėl lojalumo karaliui ir parlamentui niuansų, arba dėl didesnio jautrumo karaliaus dvarui, kaimui ir liaudžiai, ypač valstietijai (toriai) arba parlamentui, miestui ir miestiečiams bei jų profesijoms (vigai), tradiciją ir kaitą – nei daugiau, nei mažiau, o būtent tą lemtingą skiriamąją ribą tarp ateities konservatizmo ir liberalizmo – abi šios partijos vertino gan panašiai.
Geriausias to įrodymas – konservatizmo tėvas ir pranašas Edmundas Burke’as, iš esmės atmetęs Prancūzijos revoliuciją ir sukalęs esminių konservatyvių pozicijų bei idėjų korpusą savo „Apmąstymuose apie revoliuciją Prancūzijoje“ (1790). Jis buvo ne toris, o vigas – XIX a. Burke’ą vienodai liaupsino ir konservatoriai, ir liberalai.
Pakaks istorijos. Eikime prie reikalo esmės. Kas yra konservatorius? Visų pirma popiežiaus ir bažnyčios gynėjas? Tradicijos, šeimos ir moralės saugotojas? Modernybės ir kaitos priešas? Nesutaikomas nepagrįstų ir neracionalių naujovių kritikas? Dorybių sergėtojas?
Netikiu tuo – tokias etiketes sau lengvai gali lipdytis ir konservatyvus liberalas. Tradiciją ir doktriną gina ir kairieji – jie anaiptol nėra už begalinę kaitą, kuri nublokštų ir juos pačius. Net ir kairė turi savo kanoną, tradiciją ir ortodoksiją – tai mes puikiai žinome ir savo kailiu (bent jau mano karta) esame patyrę.
Viskas egzistuoja ne tik dešinėje, bet ir kairėje (apie tai – sekančiame tekste), pradedant jos ortodoksais ir konservatoriais, ir baigiant revizionistais ir nepartiniais kritikais.
Visiškai tradicijos nepaiso ir tik individo valią bei laisvę gerbia libertarai – tiek dešinieji, tiek kairieji. Ir tai tik tol, kol yra opozicijoje ir nepatenka į valdžios institucijas ir galios lauką. Tad visiškas tradicijos nesergėjimas, nepasitikėjimas apskritai kolektyvine patirtimi ir kliovimasis tik beribe individualia valia skamba ne kaip liberalus, o veikiau kaip išgrynintas anarchijos principas, kuris gali veikti žmonių galvose ir vaizduotėje, o ne realiame politiniame gyvenime ir galios lauke.
Ką aš laikau konservatizmo pamatais? Atsakysiu netikėtai, bet ne sporadiškai, o jau seniai apmąstęs šį atsakymą – konservatyvu yra tai, kas yra patirta, o ne išprotauta. Išsaugoti gali tik tai, kas nereikalauja mokslinės arba teisinės įrodymo procedūros, ką patyrei, kuo neabejoji ir kuo tiki. Kaip galima neabejoti išprotautais ir racionaliai sudėliotais dalykais, jei abejonė savaime yra viso racionalumo ir protavimo pamatas? O patirtis remiasi jausmu ir išgyvenimu, kuris susieja žmones.
Kodėl mes tikime, jog istorija ir atmintis susieja žmones bendros patirties saitais? Nes mes mylime ir skaitome knygas, negalime gyventi be tų pačių liaudies dainų, folkloro ir bendrosios europinės klasikos.
Dešinė su klasikiniais konservatoriais visų pirma siekė apsaugoti liaudies meną, egzistencinių šaknų idėją ir literatūrą. Jei norite, jie siekė apsaugoti ne tik folklorą ir klasikinį kanoną, bet ir jausmą bei pasiją – nuo proto ir mokslo bei technologijų pažangos diktato.
Nejaugi mes privalome pradėti abejoti tuo, ar egzistavo Dante, Shakespeare’as, Bachas ir Donelaitis skaitydami „Pragarą“, „Hamletą“, „Metus“ arba klausydamiesi Bacho mišių ir itališkų kantatų? Ne, mes tiesiog pajuntame, kad šitie didieji kūriniai mus įaudžia į už mūsų laikotarpį daug didesnį laiką ir jo audinį, jie mus sujungia su tais, kurie jau seniai mirę, ir sykiu su tais, kurie dar negimę.
Jei ne šioji patirtis, pati žmonijos sąvoka nustotų prasmės ir virstų biologine kategorija ir rūšies charakteristika.
Todėl konservatyvu yra tai, kas originalu. Originalu yra ne tai, kas nustebina, pribloškia ar šokiruoja, o tai, kas susieja pirmapradžiais saitais. Tai žmonijos išgyvenimas ir patirtis, be kurių nebūtų nei meno, nei humanistikos. Konservatorius man – humanitaras ir poetas pagal apibrėžimą.
Būtent todėl nieko nėra paikesnio ir juokingesnio už politikos technokratus, vadinančius save konservatoriais, kuriems menai ir humanitariniai mokslai yra nebūtinas dalykas, bet be kurių nesutiksi svarbių ir sau naudingų žmonių kur nors operos spektaklyje ar džiazo festivalyje.
Taip jau susiklostė Europos politikos istorijoje, kad politinė kairė buvo įkvėpta proto, pažangos idėjos ir mokslo plėtros, bet dešinė su klasikiniais konservatoriais visų pirma siekė apsaugoti liaudies meną, egzistencinių šaknų idėją ir literatūrą. Jei norite, jie siekė apsaugoti ne tik folklorą ir klasikinį kanoną, bet ir jausmą bei pasiją – nuo proto ir mokslo bei technologijų pažangos diktato.
Britų konservatoriai gynė klasikines studijas ir tikėjo, kad moderni yra visų pirma klasika, o ne mums chronologiškai artimi autoriai. Anglų poetas ir kultūros kritikas Matthew Arnoldas (paleidęs į pasaulį genialią frazę, kad „žurnalistika – tai skubanti literatūra“) ne veltui rašė, kad jam Tukididas kur kas modernesnis už jo amžininkus istorikus. O Benjaminas Disraelis tikėjo, kad be jausmo gelmės ir paslapties žmonija yra pasmerkta barbarybei.
Mes neabejojame, kad savo ir svetimo privatumo bei orumo saugojimas yra pačiais savo pamatais liberalus impulsas, bet idėjų ir jausmų istorija byloja kai ką kita. Žmonių sąsajos, saitai ir ryšys – iš esmės konservatyvūs sentimentai ir jautrumo formos – buvo branginami ir plačiai aprašyti konservatyvių rašytojų kartu su privatumo, kūrybingos vienatvės ir orumo būtinybe kur kas dažniau nei tų, kuriuos mes sietume su racionalia modernybe ir liberaliomis idėjomis.
Kai George’as Orwellas „1984-uosiuose“ nusakė privatumą, atmintį, meilę savo aplinkos pasauliui ir daiktams (maždaug tai, ką Arvydas Šliogeris savo filosofijoje nusakė kaip filotopiją ir meilės lauką) bei jausmo mylimam žmogui paslaptį ir neliečiamybę kaip žmogaus egzistencijos pamatus, jis buvo kaltintas britų kairės būtent už konservatyvaus ir dešiniojo sentimento įsileidimą į savo sąmonę ir literatūrą. Ne veltui...
Apibendrinkime: pojūtis, kad žmogaus tikrovė yra ne išprotauta ir mechaniška, ne racionali ir suskaičiuota, o spontaniška, nenuspėjama ir nenusakoma nuasmeninta kalba, yra konservatyvus.
Tikėjimas, kad paprastas žmogus kuria savo tėvynę – dalyvaudamas jos kalboje, atmintyje ir susiejančiame pasakojime bei kolektyviniame istoriniame sentimente – ne mažiau už meno ir mokslo garsenybes, yra taip pat konservatyvus.
Tikėjimas žmogaus jausmo, intuicijos ir spontaniškos reakcijos galia, lygiai kaip žmogaus nepažinumu, yra didžiai konservatyvus.
Kur ir kada kyla problemos? Jos kyla, kai:
prasideda konservatizmo tapatinimas su moralinėmis monopolijomis – kas labiausiai myli tėvynę ir kas geriausiai apibrėžia jos grėsmes bei priešus?
kai susiduriame su pačia tikriausia mizantropija – tauta yra nuostabus dalykas, bet ją sudarantys žmonės, deja, yra kvailiai, tamsuoliai ir parsidavėliai...
kai esame verčiami dalyvauti atminties, kančių bei patriotizmo olimpinėse žaidynėse – mes vieninteliai žinome, ką ir kokias datas reikia švęsti, kas buvo mūsų didvyriai, ir tik mes iš tikrųjų sergame už tėvynę, sielojamės dėl jos ir tikime ja – visi kiti užsiima viso labo partine demagogija ir kurpia pigią rinkimų retoriką.
Dar smagiau darosi, kai susiduri su konservatoriais save vadinančiais politikos ir rinkos technokratais, kurie tiki tik aukštosiomis technologijomis, fizika, matematika, verslu, rinkos guru, vadyba ir t.t., bet kuriems humanistika tėra problemiška, nevertinga ir neaiški sritis.
Surimtėkime: ne šaržai ir karikatūros man rūpi. Tiesiog būtų gera, kad Lietuvoje ir kitur vėl būtų reabilituotas konservatoriaus vardas – nuosaikaus politiko, jautraus ne vien mokslo ir proto pažangai, bet ir tam, kas nenaudinga ir nepragmatiška, demokrato vardas, kurio netektų painioti su įvairaus plauko tolimos dešinės radikalais – homofobais ir antisemitais.
Kaip sakė G.K.Chestertonas, ko vertos visos mūsų kalbos apie save ir visą mūsų pažangą palyginus su žydinčia piene?
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Liberalai
