Leonidas Donskis: Kur ir kodėl vyksta civilizacijų konfliktas?

Civilizacijų konflikto terminas visiems jį vartojantiesiems kelia tą pačią asociaciją – sensacija tapusią Samuelio P.Huntingtono knygą apie neišvengiamą Vakarų konfliktą su islamo civilizacija. Jo esė apie civilizacijų konfliktą (1993), vėliau išplėtota į knygą (1996) tapo save įgyvendinančia pranašyste, nes politinio islamo ir islamizmo problemos tapo akivaizdžios gerokai anksčiau, nei Huntingtonas jas įvardijo.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Tad reikėjo ne daugiau nei kovingos politologijos – analizės, pranašystės ir tikėjimo blogio neišvengiamybe samplaikos, kad žlugusį komunizmą kovoje prieš blogį pakeistų islamas. Juolab kad Sovietų Sąjungos „nuopelnai“ sukuriant visą teroro tinklą Artimuosiuose Rytuose ir apskritai arabų šalyse buvo gerai žinomi – tad tai nebuvo sudėtinga, ypač tokiam šaltojo karo veteranui, kaip Samuelis P.Huntingtonas.

Prisipažinsiu, manęs nuo pirmos akimirkos niekaip neįtikino Huntingtono idėja, kad blogis tik pakeitė savo pavadinimą ir nuo šiol vietoje komunizmo ir SSRS vadinsis islamas. Ne todėl, kad nebūtų realios grėsmės ir problemų – reikia būti tiesiog aklam, kad jų nematytum ir nesuvoktum, o ypač po neseniai įvykusių teroro aktų ir smurto protrūkio Vakarų Europoje. Tiesiog reikalas tas, kad Huntingtonas šį reiškinį neteisingai įvardijo.

Islamas, kaip religija, nekuria jokio civilizacijų konflikto, kurio esmė būtų totalinis karas su visomis kitomis religijomis. Dar daugiau – ankstyvuoju savo laikotarpiu jis išpažino „ijtihad“ (nepriklausomo svarstymo) principą, kuris leido naudotis individualiu protu atsakant į klausimus, kurių tiesiogiai nėra šventajame tekste.

Mes nematome civilizacijų konflikto, kuris jau seniai rusena po mūsų nosimis – čia pat, Europos visuomenėse. Ne dėl islamo ir imigrantų, o dėl mūsų pačių socialinių ir politinių įtampų.

Galiojo islame ir principas, pripažinęs visas tris Knygos religijas – judaizmą, krikščionybę ir islamą – vienodai gerbtinomis. Islame veikia nuostata, teigianti, jog žydai ir krikščionys yra Knygos žmonės. Tiesą sakant, iki XX a. tokia pozicija būtų buvusi neįmanoma nei judaizme, nei krikščionybėje.

Krikščionybė ir judaizmas taip pat turi savo radikaliąsias versijas ir fanatikus – tiesa, jų modernizacija ir reformacija buvo tiek ankstyvos ir sėkmingos, kad šiandien 1572 m. įvykiai Paryžiuje atrodo kaip kažkas, kas ataidi iš pasakos ar mito erdvės – Šv. Baltramiejaus naktis esą būtų neįmanoma dabartinėse krikščioniškose kultūrose.

Ji būtų įmanoma kur tik nori – niekas šiuolaikiniame pasaulyje neturi fanatizmo ir smurto monopolijos. Po XX a. patirčių, regis, laikas pabusti ir daiktus vadinti tikraisiais vardais. Nenoriu bėgti nuo realių problemų ar minimizuoti islamo keliamų dilemų ir jam pačiam, ir musulmonams, o toliau jau ir vakarietiškoms visuomenėms.

Dėl to, kad niekas iš esmės neatsako už doktriną, kas netingi skelbiasi esą rašto ir įstatymo aiškintojai, lygiai kaip niekas dėl fundamentalių vidinių nesutarimų islamo viduje nekontroliuoja padėties ir neturi nieko panašaus į ekumeninį judėjimą, jų problemos iš tikrųjų yra ilgalaikės ir sunkiai išsprendžiamos. Juolab kad jas tik aštrina nesėkminga musulmonų integracija kai kuriose Vakarų Europos šalyse, ypač Belgijoje. Komplikuoja jas ir nusikaltėlių tinklai, kurie itin sėkmingai naudoja politinio islamo kortą patraukdami į savo gretas frustracijos kamuojamus paraštės žmones.

Kad ir kaip būtų, aš ne apie tai. Mano argumentas yra tas, kad mes nematome civilizacijų konflikto, kuris jau seniai rusena po mūsų nosimis – čia pat, Europos visuomenėse. Ne dėl islamo ir imigrantų, o dėl mūsų pačių socialinių ir politinių įtampų.

Civilizacijų konfliktas Europoje (jei tik nepainiosime jo su religiniais ir monarchijų bei dinastijų karais) iš esmės vyksta nuo Švietimo epochos. Filosofijos sferoje jį galima įvardyti kaip idėjinį skilimą tarp Švietimo ir Kontra-Švietimo, politikoje – kaip pleištą tarp monarchijos ir respublikos, o sociologijoje – kaip prarają tarp modernybės ir antimodernybės (nors pastaroji yra neatsiejama nuo modernizacijos proceso). Ir vis dėlto esama dar didesnės ir esmingesnės įtampos.

Toji įtampa veriasi tarp krikščioniškosios antropologijos bei ja pagrįstos konservatyvios Europos sąmonės ir ją iš esmės paneigiančios pramogų civilizacijos, kuriai pamatus teikia moderni kapitalizmo, vartojimo kulto ir informacijos technologijų samplaika. Michelis Houellebecqas savo romane „Elementariosios dalelės“ ją įvardijo kaip dviejų antropologijų nesuderinamumą.

Krikščioniškajai antropologijai, kaip žinia, siela yra nemirtinga, todėl kūno orumo sąvoka, jį mechaniškai atskiriant nuo sielos, yra beprasmė. Embrionas yra ne embrionas, o jau žmogus. Ir visos kalbos apie gemalą, kaip dar ne žmogų, todėl esą tėvų šalintiną ar aprobuotiną, jos atstovams tėra infanticidas, vaikžudystė, ir tiek.

Šiai antropologijai aišku, kad mes nesame nei savo gyvenimo, nei juolab kūno viešpačiai. Mums nepriklauso nei mūsų kūnas, nei mūsų sėjama gyvybė, todėl šios antropologijos ribose iki šiol neįmanoma jokia diskusija apie abortus, moters reprodukcinę sveikatą ir t.t. Nė neminiu tokio dalyko, kaip eutanazija – ji yra kategoriškai atmetama kaip rafinuota žmogžudystė.

Ten, kur tik prasideda kita gyvybė ir siela, nėra jokio privatumo – mes patys sau nepriklausome su jokiu savo privatumu. Prigimtis ir susisaistymas su tuo, kas buvo prieš mus ir kas bus po mūsų, lygiai kaip ir paklusimas aukštesnei jėgai, yra tai, kas žmogų paverčia žmogumi.

O kita antropologija? Ji teigia, jog mes esame savo gyvenimo ir kūno viešpačiai. Nei dievai, nei žmonės, nei valstybė neturi lįsti į mūsų privatų gyvenimą. Vyrai neturi teisės spręsti už moterį, ką ji turi daryti su savo kūnu – mes nesame nei bažnyčios, nei valstybės, nei doktrinos įrankis ar nuosavybė.

Kūnas – mūsų. Norėsime – ištrinsime savo veido bruožus tatuiruotėmis, paversime save meno kūriniu. Norėsime – pakeisime lytį ir savo tapatybę. Žmogus – ori būtybė, kurios laisvę ir orumą būtina saugoti nuo galią ir įtaką turinčių institucijų. Būtent todėl žmogaus teisės yra vienas iš šiuolaikinės egzistencijos pamatų.

Michelis Houellebecqas ne kartą minėjo, jog jokia jėga negali sutaikyti šių dviejų viena kitą radikaliai paneigiančių antropologijų. Daryk ką nori – jos nesusikalbės ir nesusitars, nes jos yra paralelinės tikrovės tame pačiame moderniajame pasaulyje.

Visiškai sutinku su juo. Pamėginkite pasikalbėti apie LGBT žmonių teises, abortus, moters reprodukcinę sveikatą su visų šalių susivienijusiais dešiniaisiais radikalais (šiandien nežinia kodėl vadinančiais save konservatoriais), ir viską suprasite. Kita vertus, pamėginkite pasikalbėti su kaire apie savo pagarbą krikščionybei ar bent jau jos istoriniam ir kultūriniam paveldui, ir taip pat daug ką suprasite.

Tai net ne Europos dešinės ir kairės manichėjizmas, apie kurį su sarkazmu rašė Milanas Kundera. Veikiau tai būtent dvi tarpusavyje nesuderinamos kultūrinės logikos, arba antropologijos – tarp jų ir veriasi tikroji praraja.

Iš čia ir visos kalbos apie dvi Amerikas („Jesusland“ ir būsimąsias Jungtines Kanados Valstijas, į kurias esą emigruos visi, kas negali ir nenori gyventi pagal neokonų gyvenimo scenarijų ir filosofiją), dvi Vengrijas ar dvi Lenkijas. Taip, tai, kas vyksta šiuo metu Vengrijoje ir Lenkijoje, taip pat nėra vien antikomunistinio autoritarizmo iškilimas su naująja neliberalia demokratija, kuria kaip buldozeriu šluojama visa opozicija ir mažumos.

Mūsų akyse modernybė negailestingai testuojama – kiek individo ir ypač moters laisvės gali pakelti šiuolaikinis pasaulis su savo neribotomis sekimo ir kontrolės galimybėmis.

Tai reakcija ne tik į ES, bet ir į viską, ką ji simbolizuoja – moderniąsias gyvenimo formas be sienų ir tiesioginės valstybinės kontrolės; svarbiausia – žmogaus galėjimą gyventi be lokalių ir nacionalinių valstybės institucijų diktato, laisvai judant ir kuriant savo gyvenimą bei saitus kur tik nori.

Michelis Houellebecqas savo romanuose mini dar globalią populiariąją kultūrą su visu jos paketu – jaunystės, sekso, smurto, neįsipareigojimo, atsajos ir hedonizmo kultu, sykiu ir panieka senatvei, ligoms, negaliai, skurdui, nesvarbumui, nesėkmei ir mirčiai. Jis ne veltui mini praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio kultinius filmus, kuriuose jaunystė, smurtas, seksas ir laisvė tiesiog susipynė į vieną mazgą, – tai „Prisukamas apelsinas“ Didžiojoje Britanijoje ir „Valsuojantys“ Prancūzijoje.

Kad ir kaip būtų, itin svarbi jo įžvalga apie tai slypi kitame romane – „Salos galimybėje“. Ten Houellebecqas rašo, kad kaip marksizmas buvo nužudytas šalyje, kurioje jis tapo valstybine religija, t.y. Rusijoje, taip islamas bus nužudytas Europoje tada, kai musulmonų tarpe įvyks du dalykai – seksualinė revoliucija ir moters emancipacija. Viskas, kas vyksta politiniame islame ir jo organizuoto smurto lauke, tėra desperatiškos pastangos sustabdyti laisvę ir individo laisvėjimą.

Štai čia šuo ir pakastas. Civilizacijų konfliktas, kurį, kaip minėjau, mes stebime moderniose Europos visuomenėse arba pačiose arabų šalyse (arba Irane, kuris yra itin iškalbingas pavyzdys), yra arši hierarchijos ir individualizmo principų kova, kuri politikoje įgyja kovos prieš laisvę ir bet kokią moterų bei mažumų emancipaciją pavidalą.

Viskas. Visa kita tėra išvestiniai dalykai. Mūsų akyse modernybė negailestingai testuojama – kiek individo ir ypač moters laisvės gali pakelti šiuolaikinis pasaulis su savo neribotomis sekimo ir kontrolės galimybėmis. Tai kova už tai, kas ką pažabos – laisvė saugumą ar saugumas laisvę; laisvė kontrolę ar kontrolė laisvę. Kas bus paaukotas šioje kovoje, ir yra didysis klausimas.

Ne apie didvyrius daina. Ir ne apie religijas čia kalba.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Ir nebus ramybės jums žemėje (kol anonimas joje gyvuos)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis