O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas?
Vytautas Kavolis moderniojo jautrumo ir žmoniškumo esminiais bruožais kiekvienoje kultūroje laikė ereziją (t. y. maištą prieš bet kokią religinę ir ideologinę ortodoksiją), humanizmą ir reagavimą į svetimą skausmą. Niekas taip neišniekina humanizmo, anot jo, kaip barbarai su krikščionių kaukėmis.
Racionalistinė liberalizmo versija jau nuo Apšvietos laikų skelbia, jog visi turi lygias teises, o romantiškoje liberalinės moralybės versijoje sužinome, kad visų skausmas lygiai skauda.
Ne įtikinanti teorija ar ideologija, o jautrumas pažeistoms sieloms savoje ir svetimoje aplinkoje leidžia susikalbėti žmonijai. Mus išskiria ir priešais paverčia ne tikėjimas, o atsiribojimas nuo žmonijos, vykdomas jo vardu.
Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas tais klausimais, kurie mums yra esminiai. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas.
Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra gyvenimas su disonansu – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui.
Pamirškime tai. Daugių daugiausia, ko mes galime tikėtis – tai Ernesto Renano nusakytasis kasdienis plebiscitas, leidžiantis mums kasdien savo veiksmais ir įsipareigojimais siųsti žinią, kad šią visuomenę laikau pirminiu savojo atsidavimo, lojalumo ir, žinoma, kritikos objektu.
Taip, bet kasdienis plebiscitas, kurį Renanas ir laikė modernios tautos apibrėžimu, nežada jokio komforto.
Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra gyvenimas su disonansu – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui.
O kaina? Taip, ji nemaža ir nemaloni. Tave neigia, atmeta ir peikia – dažniausiai nei supratę ir įsigilinę, nei apskritai perskaitę ir išklausę. Priešnuodis tėra tik vienas – nekultivuoti savyje noro visiems patikti. Žinoti, kad patikti ar būti mylimam reikia tik itin nedidelio žmonių skaičiaus.
Jei jų visai nėra, gresia vienatvė ir tapimas nelaimingu. Jei mylėtojų ir gerbėjų pernelyg ir net įtartinai daug, gresia tapimas šitos būsenos įkaitu, po kurios nelaimė, moralinė tuštuma ir vienišumas ateis dar greičiau.
Arba gali būti dar blogiau – netyčia gali tapti autokratu ir tironu, nepakėlęs buvusio ir būsimo gyvenimo disonanso stichijoje. Tad ne apie norą patikti reikėtų galvoti brandžiam protui, o apie vientisumą ir išlikimą savimi bet kokioje situacijoje.
Būdamas žydas aš visada esu ir būsiu jautrus Holokausto temai. Mane žeis antisemitizmas ir visokių niekų kalbėjimas apie Izraelį. Bet mano žmogiškas pralaimėjimas būtų likti jautriu tik tam.
Tikrovės pojūtis juk kužda man, kad visada dauguma bus nejautri šitiems dalykams – viso labo tik atiduos jautrios politinės ir moralinės retorikos duoklę kelis kartus per metus, ir viskas tuo baigsis. O kuo aš būsiu geresnis už juos, jei liksiu aklas ir kurčias viskam, kas nesusiję su mano tapatybe ir patirtimi – šiuo atveju su mano žydiškais ir lietuviškais jautrumais?
Ar mes labai gilinamės į pažeistą savigarbą ir orumą tų, kuriuos pažemina tyčiojimasis iš islamo? O jei manęs neima noras vardan laisvės ir cenzūros atmetimo (esu pasiruošęs kovoti už laisvę ir prieš cenzūrą) tyčiotis iš krikščionybės, islamo ir judaizmo? Ką daryti, jei nepatiriu savo laisvės išsityčiojęs iš ko nors? Priešingai – pasijuntu pats tapęs laisvės karikatūra.
O jei būtų tyčiojamasi iš Holokausto atminimo? Arba lietuvių tremtinių ir partizanų? Arba lietuvių karo pabėgėlių, kurie po Antrojo pasaulinio karo ir trumpo gyvenimo Vokietijos pabėgėlių stovyklose buvo priimti JAV, Kanados, Australijos ir Vakarų Europos?
Lieka tik toks paprastas kelias – nieko nesistengti įtikinti ir nekovoti dėl nuomonės ar interpretacijos, o geriau suprasti, kad kitam žmogui skauda.
Ir kuo geresnis yra tyčiojimasis arba priešiškumas Sirijos karo pabėgėliams? Ko vertos visos tos rasistinės kalbos apie tai, kad mūsų atveju vakariečiai priėmė vakariečius, o dabar... Ką padarysi, baltojo žmogaus našta, kaip pasakytų anglų literatūros klasikas.
Todėl lieka tik toks paprastas kelias – nieko nesistengti įtikinti ir nekovoti dėl nuomonės ar interpretacijos, o geriau suprasti, kad kitam žmogui skauda. Laimėta diskusija ir savo oponento surietimas į ožio ragą juk yra etiškai bevertis. Kas čia ką laimi, išskyrus patenkintą tuštybę ar noro dominuoti patenkinimą?
Grįžti prie Spinozos žodžių – non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti). O kaip tu gali suprasti kitą žmogų, gal ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja?
Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu. Nes jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius.
Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Karas jau buvo
