„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Leonidas Donskis: Poakademinis universitetas ir vadybininkų revoliucija

Kas yra poakademinis universitetas? Tai mūsų dienų universitetas, kuris sugriauna šimtmečius kurtą universiteto autonomiją ir nepriklausomybę nuo kontroliuojančių galios struktūrų.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Šiandien viskas apsivertė – pačia universiteto esme tampa maksimalus priartėjimas prie kontroliuojančių klasių ir net nuolankus atsidavimas joms.

Universitetai gimė viduramžiais, kada už valstybę būta galingesnės institucijos – tai buvo Bažnyčia. Panašiai į Bažnyčią, visada bendravusią su valstybe kaip su netrukus mirsiančia ar bent jau neilgaamže institucija, universitetas į valstybę žvelgė kaip į laikiną galios lauką – juk jis jautė, kad gali savo istoriją pratęsti kitoje valstybėje. Universitetai pergyveno valstybes ir tarptautines institucijas.

Gyvename laikotarpiu, kada pilietis virsta vartotoju, o universitetas rengia žmones tam, kad jie aptarnautų sėkmingo vartojimo sektorių.

Kad ir kaip būtų, šiandien situacija radikaliai keičiasi mūsų akyse. Universitetui gresia pats tikriausias išnykimo arba mažų mažiausiai neatpažįstamo pasikeitimo pavojus tuo metu, kai už valstybę vėl atsiranda galingesnė jėga – tarptautinės korporacijos, kurių kapitalo apsaugos firmos funkcijas ir atlieka nūdienos valstybė.

Universitetų klestėjimo metas buvo XIX amžius – ypač pohumboltinis universitetas. Tada Europos valstybės tikėjo, kad kartu su universitetais ir mokslų akademijomis jos gali atsakyti į visus aštrius ir egzistencinius modernybės klausimus. Šiandien universitetai ne tik neatsako į tuos klausimus – jie net atsisako rengti tą mąstymo ir kūrybos klasę, kuri turi atsakyti į juos.

Gyvename laikotarpiu, kada pilietis virsta vartotoju, o universitetas rengia žmones tam, kad jie aptarnautų sėkmingo vartojimo sektorių. Ne vaizduotė, kūrybingumas ir kritinis mąstymas, o vartojimas ir paslaugos tapo mūsų dienų universiteto pamatais.

Sykiu mūsų epocha primena vėlyvuosius viduramžius. Ši Umberto Eco pastaba verta kuo rimčiausio dėmesio. Viena vertus, mūsų laikais vėl atgyja specialistų kultas ir griežta specializacija – kaip ir scholastiniuose universitetuose, kuriuose niekam nevalia buvo painioti mediko, juristo, gamtos tyrinėtojo ir teologo kompetencijų.

Tiesa, dar gerokai iki Renesanso viduramžių universitetai plėtojo laisvuosius menus ir jų ciklus, taip paklodami pamatus Renesanso epochoje užgimusiai „žmogaus studijų“ (lotynų k. „studia humanitatis“) koncepcijai, bet tik renesansiniai humanistai galėjo imti ir laisvai peršokti nuo klasikinių kalbų, retorikos ir literatūros studijų lauko tiesiai į matematiką, mediciną, alchemiją, juodąją magiją, mistiką ir teologiją.

Kita vertus, viduramžių dvasia – anaiptol ne vien griežta specializacija ir nepasitikėjimas universaliu švietimu. Visų pirma tai įtikėjimas, kad ne žmonės, o institucijos ir korporacijos žino atsakymus į esminius mūsų egzistencijos klausimus.

XXI a. universitetas ir tampa Naująja Bažnyčia – Vartojimo ir Vadybos Bažnyčia. Anapus jos nėra išsigebėjimo.

Renesanso epochoje buvo patikėta, kad būtent pavieniai kūrybingi žmonės, kultivuotos sielos individai ir net universalus žmogus (italų k. „l’uomo universale“) kuria sielos trajektorijas, o ne įstaigos ar anoniminės grupės. Tuo tikėjo ir aukštasis kleras – tokie Renesanso humanistai, rašytojai ir tyrinėtojai, o sykiu ir didžiųjų tyrinėtojų bei menininkų globėjai, kaip kardinolas Pietro Bembo, kardinolas Bibbiena (Bernardo Dovizi) ar net popiežius Leonas X.

„Anapus Bažnyčios nėra išsigelbėjimo“ (lotynų k. „extra ecclesiam nulla salus“) – šie Šv. Kiprijono Kartaginiečio, III-ojo amžiaus vyskupo, žodžiai nusako pačią ne tik viduramžių, bet ir mūsų laikų esmę. Tiesą sakant, čia ir veriasi riboženklis tarp viduramžiškos ir renesansinės dvasios – nemenkinant ir neiškeliant nei vienos, nei kitos.

XXI a. universitetas ir tampa Naująja Bažnyčia – Vartojimo ir Vadybos Bažnyčia. Anapus jos nėra išsigebėjimo. Pavienis tyrinėtojas ir kūrėjas yra niekas, jei jis nėra prižiūrimas naujosios menedžerinės klasės, valdančios universitetus.

JAV politinis mąstytojas Jamesas Burnhamas 1941 m. išleido savo knygą „Valdančiųjų revoliucija“ (aš jo veikalą „The Managerial Revolution“ dabar mielai versčiau kaip „Vadybininkų revoliuciją“), padariusią didelę įtaką George’ui Orwellui.

Burnhamas suprato, kad nuosavybės ir kontrolės atskyrimas buvo „normalaus“ kapitalizmo pagrindas, o Didžiosios Depresijos metu JAV viskas pradėjo gerokai priminti tuos modelius, kurie iki pasaulinės tragedijos buvo išplėtoti nacių Vokietijoje ir Stalino Sovietų Sąjungoje. Žinoma, net ir pats radikaliausias kairuolis nedėtų lygybės ženklo tarp chrestomatinio kapitalizmo ir valstybės dominuojamos ekonomikos su visomis totalitarinėmis politikos pasekmėmis, bet vienas dalykas ir dabar vertas didžiulio dėmesio.

Būtent prieš II pasaulinį karą pradėjo kilti ne tik šiuolaikinė propaganda, bet ir naujo tipo valdančioji klasė – juos Burnhamas ir pavadino „menedžeriais“ (vadybininkais). Tai žmonės, savo rankose turintys viską – nuosavybę ir socialinę kontrolę. Negera nuojauta kužda, kad universitetų krizė ir nuolatinės jų reformos šiandien tėra šios tendencijos išdava.

Poakademinis universitetas yra vadybininkų revoliucijos pasekmė. Tiesiog Lietuvoje ši tyli revoliucija įvyko vėlai. Lygiai kaip ir kaimyninėje Suomijoje, turėjusioje vieną iš geriausių visoje Europoje mokslo finansavimo ir plėtojimo sistemų, o šiandien sprendžiančioje problemas, nedaug kuo besiskiriančias nuo mūsiškių.

Kalbėkime tiesiai šviesiai: Naująja Vartojimo ir Vadybos Bažnyčia tapęs universitetas turi įtvirtinti neoliberaliąją dogmą, kurios esmė – nusišalinimas nuo mokslo ir švietimo politikos, viską paliekant nieko dorai net nesuvokiančio individo dilemoms, dereguliacijai ir laisvai sklaidai. Tuo pačiu tai reiškia valstybinės biurokratijos (Švietimo ir mokslo ministerijos) ir verslo sąjungą, kuri universitetus ir naudoja kaip pagrindinę socialinės kontrolės instituciją.

Universitetas tampa ekonomiką ir verslą aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės vykdomą politiką. O iš esmės vyksta ES pinigų įsisavinimas ir valstybės kapituliacija prieš tarptautines korporacijas. Visa kita tėra pasakėčios naiviesiems.

Nenoriu baigti minorine gaida: po viduramžių kažkada buvo Renesansas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Mūsų nesaugus pasaulis

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs