Mūsų žiniasklaidoje neretai keliamas klausimas apie liberalios politikos tariamą krachą Vakaruose, tik imama ir pamirštama, kad tikrai ne mažesnės deformacijos pastaruoju metu ištiko būtent konservatyviąsias Vakarų jėgas.
Didžiojoje Britanijoje nebūtina Winstono Churchillio lyginti su Davidu Cameronu ir torių dabartimi, kad suvoktum kontrastą. Mano kriterijus paprastas – jei tave gerbia net ir patys aršiausi tavo stovyklos oponentai, vadinasi, viskas klojasi gerai. Bet jei tavimi nusivilia saviškiai – reikalai prasti.
Britų kontekste šiuo požiūriu jau nereikia ir Churchillio. Pastarąjį už herojišką laikyseną ir tvirtybę nacių barbarybės epochoje gerbė net kairieji – pakanka prisiminti George’o Orwello kone adoracinį požiūrį į britų premjerą už jo galią mirtinos grėsmės akimirką sutelkti visuomenę. Ypač tai buvo akivaizdu po Londono bombardavimo nacių atpildo ginklu („Vergeltungswaffe“) – dar ne branduolinėmis, bet jau baisios griaunamosios jėgos balistinėmis raketomis „Fau-2“, taip pat ir po visiško Koventrio sugriovimo.
Trumpo dėka artėja tiesos akimirka – paaiškės tikroji politikų ir vadovų vertė. Lieka klausimas – kas kaltas dėl tokio politikos grotesko, kokį matome galingiausioje mūsų pasaulio valstybėje.
Net ir Margaret Thatcher buvo gerbiama oponentų. Už britų akademinės sistemos radikalią reformą ir vyresnės profesūros ankstyvą paleidimą į pensiją jos nemėgo akademinis pasaulis. Taip, nemėgo, bet gerbė. Už protą, principingumą, ryžtą, valią. Tiesa, kaip pastebi daug metų ją artimai pažinojęs ir Anglijoje ilgai gyvenantis rusų disidentas Vladimiras Bukovskis, lyginant su Ronaldu Reaganu, jai stigo vaizduotės – Thatcher buvo technokratė. Vis dėlto jos stiprybė buvo pripažinta net jos nemėgusių varžovų.
Laidome juokelius apie kairiuosius liberalus ir politinį korektiškumą, bet pamirštame, jog šiuo metu vienas iš ES galvos skausmų yra būtent mutavęs kai kurių Europos šalių konservatizmas. Gal net jo išsigimimas į populistinį nacionalizmo, ksenofobijos, autoritarizmo ir Realpolitik mišinį – pačias atgrasiausias jo versijas matėme Vladimíro Mečiaro Slovakijoje ir dabartinėje Viktoro Orbáno Vengrijoje, bet nedaug iki jo, deja, liko ir Lenkijai.
Iš esmės tai ne kas kita, o JAV neokonų konservatizmas, kurio visa esmė yra neoliberali dogma ekonomikoje, nacionalizmas, abejingumas užsienio politikai, izoliacionizmas, brutali jėgos mechanika, religijos painiojimas su politika ir antiliberali demokratijos samprata: t.y. laimėk „50 + 1“ buldozeriu ir daryk parlamente bei vykdomojoje valdžioje ką tinkamas – visų pirma, sukišk saviškius į konstitucinį teismą ir medijas, užvaldyk televiziją ir po to demonstruok atvirą panieką opozicijai ir mažumoms.
(Tiesos labui pripažinkime, kad izoliacionizmas JAV anaiptol nėra tik neokonų problema – demokratas prezidentas Barackas Obama, nors ir apgynė Baltijos valstybių nepriklausomybę, kurią Rusija visiškai atvirai testavo, ir sustiprino NATO, yra inteligentiškas, protingas ir malonus izoliacionistas. Deja, tai faktas, ir tiek.)
O ir pačių JAV neokonai neatrodo patraukliai. Prieš Donaldą Trumpą netrukus net ir JAV demokratų bei socialdemokratinės pakraipos Europos politikų taip nemėgtas George'as W. Bushas pradės kelti nostalgiją. Lygiai kaip ir respublikonų demonizuojamas Barackas Obama tuojau taps jų ilgesio ir svajonių objektu.
Trumpai tariant, Trumpo dėka artėja tiesos akimirka – paaiškės tikroji politikų ir vadovų vertė. Lieka klausimas – kas kaltas dėl tokio politikos grotesko, kokį matome galingiausioje mūsų pasaulio valstybėje, valstybėje, be kurios vaidmens mes risimės į chaoso ir nuolatinių karų (ne kur kitur, o pačioje Europoje) erą?
Elitas ar masės? Politika ar medijos? Demokratija ir laisvė, kurianti savo pačių karikatūras ir duobkasius?
Žinoma tiesa, tapusi banaliu enciklopediniu truizmu, yra ta, kad demokratija pati sau nuolat meta iššūkį ir balansuoja ant kracho ribos. Tuo ji iš esmės ir skiriasi nuo nedemokratinio valdymo formų, kurios garantuoja gerokai daugiau stabilumo ir sykiu minimizuoja visuomenės sukrėtimo ar greito politinio režimo kracho galimybę.
Niekaip nepaneigsi fakto, jog demokratija iš tikrųjų kartas nuo karto sukrečia pati save. Kam toli ieškoti pavyzdžių? Ar būtų Lietuvoje atėjusi Valdo Adamkaus epocha (ypač – pirmoji jo prezidentavimo kadencija, turėjusi lemtingos reikšmės Lietuvos tarptautinei reputacijai ir gal net visam šalies likimui), jei 1998 m. jis būtų pralaimėjęs Artūrui Paulauskui?
Ko mes baisimės demokratijos balansavimu ant kracho ribos JAV, jei mūsų pačių šalies ateitis kabojo ant plauko mažiausiai tris kartus per pastaruosius aštuoniolika metų?
Kas būtų Lietuvą ištikę Rolando Pakso prezidentiniu laikotarpiu, nei ne jo apkalta, laimei, įvykusi iki šalies įstojimo į ES ir NATO 2004 m.?
Kur Lietuva būtų buvusi šiandien, jei 2004 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs ne Valdas Adamkus, o Kazimiera Prunskienė?
Visais atvejais lemtingos pergalės buvo pasiektos paskutinę akimirką ir kone per stebuklą. Ypač suvokiant, kad Rusija testavo mus, mūsų visuomenės orientyrus, socialinę ir pilietinę taiką šalies viduje, lygiai kaip ji tikrino Vakarų reakcijas į Lietuvos sukrėtimus.
Tad ko mes baisimės demokratijos balansavimu ant kracho ribos JAV, jei mūsų pačių šalies ateitis kabojo ant plauko mažiausiai tris kartus per pastaruosius aštuoniolika metų?
Kad ir kaip būtų, vien demokratijos prigimtis, kurioje slypi stiprybė, pasiekta per klaikias įtampas ir kovas, balansuojant ant susinaikinimo ribos ir paliekant galimybę išrinkti ir legitimuoti ją atmesiantį diktatorių, nėra vienintelis paaiškinimas tos degradacijos, kurią mūsų akyse patiria politika šiandien.
Pripažinkime – politikai persikėlus į socialinius tinklus ir internetą, masinis populiarumas pradėjo kirstis ir konfliktuoti ne tik su protu, išsilavinimu ir sveika nuovoka, bet ir su legitimacija bei demokratinės politikos pamatais – pirmiausia, su būtinybe kritiškai išanalizuoti ir suprasti, ką teigia politikas. Dar svarbiau – įsitikinti diskusijoje, kurią profesionaliai rengia laisvi žurnalistai ir analitikai, ar politikas pats suvokia, ką jis kalba ir žada.
Technologija pralenkė politiką, kuri pradėjo aptarnauti viešąją komunikaciją ir pramogų sferą. Vienas iš Amerikos tėvų kūrėjų, jos trečiasis prezidentas Thomas Jeffersonas anais laikais neabejojo, kad demokratijos negali būti be mokslo ir išsilavinimo. Šiandien politika sparčiai ritasi į šou verslo ir masių linksminimo bei televizinių pramogų sferą.
Savo akimis esu matęs Europos parlamento politikus, kurie, užuot studijavę ir diskutavę įstatymų pataisas, posėdžių salėje maigo telefonus ir siuntinėja žinutes rinkėjams, kad jie gražiai atrodo, gerai elgiasi ir šauniai atstovauja partijai ir tėvynei. Į pramoginę politiką, aptarnaujančią šou verslo pramonę, nusiritusi politika anksčiau ar vėliau „užtrumpina“ save tokiais kaip Trumpas. Tai tik laiko klausimas, kada pramogos teikėjas – ar tiesiog autoritarinis veikėjas juokdario kauke – taps valstybės vadovu.
Tad kas kalti? Žmonės be garbės ir sąžinės, einantys į politiką? Ar masės, renkančios tokius žmones be sielos ir įsipareigojimų, o kartu ir atsisakančios komplikuoti savo gyvenimą visais ilgais postringavimais apie programas, idėjas, principus, politinę bendruomenę ir t.t.?
Kas tai? Politinė beprotybė? Ar mūsų puikus naujas pasaulis? Gali būti ir viena, ir kita.
Kad ir kaip būtų, tikrai neverta pasiduoti fatalizmui, nes puikus naujas pasaulis tiesiogiai minta mūsų fatalizmu, pesimizmu, baime, atsisakymu būti kitokiu ir mąstyti bei veikti.
Europai ir pasauliui reikia naujos Apšvietos – su visa drąsa mąstyti ir nebijoti kvailybei ir blogiui pasakyti, kas jie yra, užuot vadinus juos išmintimi ir gėriu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Istorijos klastojimas ir kuklus akademinės biurokratijos žavesys
