Tiesa, kartą buvau pakviestas į Valdajaus konferenciją ir turėjau istorinį šansą tiesiogiai matyti ir girdėti jį. Bet supratau, kad po to jokie viešųjų ryšių profesionalai, lygiai kaip ir mano sąžiningas aiškinimasis, nebūtų pagelbėję –mano reputacija rafinuoto melo, įtarumo ir insinuacijų kultūroje būtų buvusi sugriauta per naktį. Atsisakiau, bet supratau, jog esu traktuojamas kaip rimtas priešas, kuriam rodomas dėmesys. Dabar tokio dėmesio nebesulaukčiau, o tada buvau EP narys ir daug dirbau su Rusijos opozicijos atstovais ir žmogaus teisių gynėjais.
Tad teks atidėti į šalį juokelius ir išsižadėti bet kokio noro karikatūrinti nemėgstamą personažą. Kaip ir teatro scenoje, kurioje netikėdamas savo kuriamo charakterio vidine logika, jo nesuvaidinsi, taip ir čia – portretas nėra šaržas. Nėra ir groteskas. Tad laukia rimtas darbas.
Portretas 5: Vladimiras Putinas
Neslėpsiu, kai ką apie jį aš žinau iš savo rusų bičiulių – tiesa, jie yra opozicijos žmonės ir aršiai nekenčia arba mažų mažiausia nelinki gero Vladimirui Putinui ir jo režimui, todėl ne visada jų informacija galima iki galo pasikliauti – neapykanta iškreipia mūsų suvokimą, net jei tiesa ir teisingumas mūsų pusėje. Tiesiog taip jau yra.
Kad ir kaip būtų, patikimas faktas yra tas, kad buvęs liberalaus ir šviesaus Sankt Peterburgo mero profesoriaus Anatolijaus Sobčiako referentas, o dar anksčiau – KGB karininkas ir rezidentas Drezdene, ano meto Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, buvo iš tikrųjų sovietinis žmogus be jokio cinizmo ir apsimetinėjimo. Vladimiras Putinas laisvai kalba vokiškai, jis rezidavo ten. Na ir kas čia ypatinga?
Vladimiras Putinas taip ir nepažino Vakarų – ne tik todėl, kad jis gyveno vienoje iš Liaudies Demokratijų, bet ir todėl, kad Drezdenas buvo visiškai uždaras miestas.
Reikalas tas, kad, kaip pastebėjo britų žvalgybai daug metų dirbęs ir iš SSRS pabėgęs KGB karininkas (kontržvalgybininkas) Olegas Gordijevskis, Vladimiras Putinas taip ir nepažino Vakarų – ne tik todėl, kad jis gyveno vienoje iš Liaudies Demokratijų, bet ir todėl, kad Drezdenas buvo visiškai uždaras miestas. Jame net Vakarų radijo stotys ir bangos buvo visiškai blokuojamos. Tad skirtingai nuo Danijoje rezidavusio Gordijevskio, kuris gan anksti suprato visą sistemos absurdą ir pradėjo ruoštis bėgti į Vakarus, Putinas buvo ir liko sovietinės sistemos lojalistas ir nostalgikas.
SSRS griūtis Putiną ištiko it jo asmeninis krachas. Kerštas už imperijos sugriovimą buvo tvirtai pasėtas jame. Garsioji frazė apie SSRS subyrėjimą kaip didžiausią geopolitinę XX amžiaus katastrofą tikrai nebuvo jo froidiškas riktas ar nusišnekėjimas – jis tuo giliai tikėjo ir tiki. Tiesa, po to sekė variacija Churchillio pasisakymo apie socializmą ir konservatizmą tema, esą, tas, kas nesigailėjo suirusios SSRS, neturėjo širdies, o kas tikėjo jos besąlygišku tvarumu, neturėjo proto.
Tad prieš mus – sovietinis žmogus, atėjęs iš žlugusios sistemos gelmių. Į ką jis politiškai ir ideologiškai mutavo, jau kitas klausimas. Mes žinome, kad šiandien jis kabinasi į konservatyvią Rusijos mintį ir jos šovinistinę-imperinę trajektoriją. Niekas Rusijoje rimtai nebetraktuoja Marxo ir Lenino – net ir komunistas Genadijus Ziuganovas. Tad ką jau kalbėti apie saugumo karininką, kuriam reikėjo visiškai kitokių atramų.
Andrejus Piontkovskis kartą yra kandžiai pajuokavęs, esą Rusijos prezidentas yra didelis Vokietijos gerbėjas – bet ne Goethes ir Beethoveno Vokietijos, o Gestapo ir Stasi Vokietijos. Taip, bet... Putinas tapo dideliu rusų emigracijos mąstytojo Ivano Iljino gerbėju. Tai – oficialus jo guru rusų filosofijos pasaulyje. Kasmet jo mirties dieną Putinas neša gėlių ant jo kapo. Šveicarijoje ilgai gyvenęs rusų filosofas jo gerbėjo Nikitos Michalkovo pastangomis buvo grąžintas į Rusiją ir perlaidotas Donskojaus vienuolyne Maskvoje.
SSRS griūtis Putiną ištiko it jo asmeninis krachas. Kerštas už imperijos sugriovimą buvo tvirtai pasėtas jame.
Ivanas Iljinas formavosi Hegelio tradicijoje, kuri šiaip jau Rusijoje buvo artimesnė Europos ir Vakarų gerbėjams (zapadnikams). Iljinas gi gerokai artimesnis slavofilų trajektorijai, kuri išaugo iš Schellingo ir Herderio įtakų Rusijoje. Apskritai zapadnikų ir slavofilų ginčai neretai buvo vietos vizionierių ideologiniai disputai ne dėl savo, o dėl Vakarų Europos filosofinių idėjų, kurios Rytų Europoje, deja, virdavo neapykantos ideologijomis ir smurtine politika, iki Marxo imtinai.
Vis dėlto to nepakanka Iljinui apibūdinti. Jis vis labiau Vakaruose evoliucionavo į baltosios emigracijos vėliavnešį, kurio idėjos krypo į Vakarų moderniosios ir liberaliosios minties atmetimą, sumišusį su Rusijos laikymu Dievo išrinkta vieta žemėje, kurioje išsipildo Dievo projektas. Atvira neapykanta Vakarams, jų atmetimas, teologinė perspektyva ir imperinis Rusijos suvokimas Iljiną artina prie fašizmui artimų mąstytojų – ypač prie prancūziško ikikarinio klerofašizmo, įkūnyto Charles’io Maurras filosofijoje.
Regis, būtent politiškai eksploatuojama krikščionybė ir net kažkas artima krikščioniškam fašizmui yra tai, kas bene geriausiai nusakytų Iljino palikimą. Beje, Iljinas buvo ir atviras Italijos fašizmo gerbėjas, lygiai kaip pagarbiai jis žiūrėjo į kitus antidemokratinius Europos režimus.
Į šią trajektoriją palinko nemažai dabartinio Rusijos elito. Rašytojas disidentas Aleksandras Solženicynas atsisakė bet kokių kompromisų su SSRS kompartija ir jos vadais, bet mielai priėmė visus apdovanojimus ir pagerbimo ženklus iš Vladimiro Putino rankų. Vis dėlto aš įžvelgčiau gan reikšmingą skirtumą tarp Solženicyno ir Michalkovo-Putino tandemo.
Solženicynas visada buvo ir liko Rusijos nacionalistas – jis laikė sovietinį režimą blogiu ir tikėjo, kad Rusija buvo jo tiesiog išprievartauta ir sunaikinta. Beje, jis besąlygiškai rėmė Baltijos valstybių nepriklausomybę ir ilgai kartojo, kad jos privalo būti laisvos.
Lengvai prognozuojamas nacionalistas, kuriam Izraelis buvo gėris, o Rusijos ir Europos žydai – blogis. Emigravę ir savo valstybę sukūrę žydai nustoja buvę problema – jie ja tampa tik pasilikę kitose valstybėse ir dar drįstantys jas kritikuoti. Visa tai iki kaulų smegenų atpažįstama bet kam, kas žino Rytų Europos neapykantos politikos tradiciją.
Taip, iš JAV, kurioje jis gavo politinį prieglobstį ir buvo gerbiamas, Solženicynas, taip ir neišmokęs anglų kalbos ir gyvenęs vienišo, save izoliavusio žmogaus gyvenimą Vermonto valstijoje, Naujojoje Anglijoje, į Rusiją grįžo nekęsdamas ne tik SSRS, bet ir JAV. Bet pasikartosiu – Solženicynas nebuvo nei Stalino, nei SSRS nostalgikas. Niekada. Jam abu šie dalykai buvo blogio įsikūnijimas. Michalkovo-Putino tandemui – anaiptol.
Štai čia aš priartėju prie reikalo esmės. Kodėl tandemas? Koks gali būti duetas ar tandemas, kai kalbama apie visagalį Rusijos diktatorių ir jam talentingai pataikaujantį rūmų menininką, kuris, beje, kaip ir visa jo šeima (išskyrus tik Nikitos Michalkovo brolį Andrejų Končalovskį), ne mažiau talentingai ir išradingai pataikavo bei uoliai tarnavo visiems, kas tik buvo valdžioje?
Reikalas tas, kad Michalkovo-Putino sindromu aš vadinčiau būtent tai, ką šis ideologinis tandemas ir įkūnija – pastangą sutaikyti monarchiją ir bolševizmą. Nikita Michalkovas, praradęs savo magišką prisilietimą po čechoviškų jaunystės filmų (ypač po nuostabiosios „Nebaigtos pjesės mechaniniam pianinui“), vis dėlto sugebėjo pirminėje „Saulės nualintųjų“ versijoje atverti visą stalinizmo siaubą, bet tai jam nesutrukdė sukurti „Sibiro kirpėjo“, kuriame išklota visa putinizmo esmė. Tiesiog Michalkovas kultūroje pradėjo tai, ką Putinas įgyvendino savo politikoje.
Kokia gi toji putinizmo esmė Putino idėjinio brolio dvynio Michalkovo filme? Ogi atvira panieka JAV, lydima nuskriaustos imperinės galybės svajonės įrodyti, kad jei ne jėga, tai drąsa ir sumanumu mes jus aplenksime. Šis filmas genialiai nuspėjo Putino ir putinizmo atėjimą į pasaulio politikos sceną, nes pasirodė 1998 m., t.y. likus vieneriems metams iki Vladimiro Putino tapimo Rusijos premjeru 1999 m., o 2000-aisiais – Rusijos prezidentu.
Filme, kaip pamename, vaizduojamas netipiškas amerikietis kareivis, nepaklūstantis savo bukam seržantui, keikiančiam Mozartą ir jo muziką. Kai paaiškėja, kad dėl Mozarto muzikos net mirties ir pažeminimų nepabūgstantis kareivis yra ruso kadeto ir amerikietės meilės palikimas, net bukapročiui seržantui tenka pripažinti, kad tada viskas aišku. Jei rusas – vadinasi, turintis sielą ir charakterį.
Šis pasibaisėtinas ideologinis kičas iš tikrųjų tobulai atspindėjo jau įsitvirtinusią Rusijoje poziciją, esą Vakarai yra beviltiškai supuvę, neprincipingi, bailūs, konformistiški, atgrasūs, bet... juose patogu ir gera gyventi. Tai viskas, ką jie sugebėjo. Žinoma, visa tai itin lengva peradresuoti pačiai Rusijai ir jos elitui – konformistiškam, bailiam, neprincipingam, ciniškam, paskendusiam mele ir korupcijoje, bet svajojančiam apie gyvenimą Vakaruose, bent jau viena koja.
Šitą ideologinę šizofreniją geriausiai atspindi Putino patarėjo Sergejaus Karaganovo mintis apie tai, kad rusai yra sumanesni, valingesni ir tvirtesni už amerikiečius. Žodžiu, nieko nauja – tas pats trauminis fiksavimasis ties skriaudiku, kurio jei nepranoksi finansine ir karine galia, tai bent įveiksi dvasia ir valia.
Tik štai įdomi detalė – gyventi, vaikus mokslinti, savo meilužėms butus ir namus pirkti šita publika nori ne kur kitur, o tuose nekenčiamuosiuose Vakaruose. Vladimiro Putino duktė gyvena Nyderlanduose, o Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo duktė – JAV. Man visa tai primena Iraną, kurio aukštas pareigūnas pačios JAV ir Irano politinių santykių krizės ir nesantaikos kulminacijos metu interviu pasakė, kad jo vaikai studijuoja JAV. Paklaustas, kodėl, jis atsakė – „nes ten slypi ateitis“.
Vieną dieną vainikus ir gėles galima dėti prie tremtinių memorialo, o kitą – prie Stalino kapo. Monarchija turi būti sutaikyta su komunizmu, lygiai kaip milijonai turi apsikabinti – bet ne Schillerio „Odės džiaugsmui“ ir Beethoveno 9-osios simfonijos finalo milijonai, o Gulago ir kitų sovietinių konclagerių milijonai, kuriems lemta apsikabinti ir susitaikyti vardan Rusijos didybės. Europinio susitaikymo idėja čia virsta iškreiptu veidrodiniu atspindžiu, mėginančiu sutaikyti aukas ir jų budelius.
Koks gi žmogus yra Vladimiras Putinas? Neabejotinai protingas. Michailas Žvaneckis kartą pasakė šiuos žodžius Vladimirui Pozneriui pastarojo TV laidoje. „Jis protingas“. Toliau – tyla. Ką dar pasakyti apie protingą, bet blogą ir pikta pranašaujantį žmogų?
Viena vertus, jis – puikus ir ciniškas taktikas, meistriškai besinaudojantis Vakarų ir savo varžovų silpnybėmis. KGB karininkas, kuris taip gerai parengtas užduotims, kad psichologiškai lengvai užvaldė našlaitį Gerhardą Schröderį, pasakęs jam, jog pagaliau rado tikrą ir vienintelį savo draugą – viso gyvenimo draugą.
Lygiai tas pats ir su religijos dėka savo dideles problemas įveikusiu George’u W. Bushu, kuriam papasakojama sukrečianti istorija apie tai, kaip sudegė tėvų namai ir nieko iš jų neliko, tik mamos kryželis, kurį Vladimiras išgelbėjo ir išsaugojo. Būtent tada JAV prezidentas apsiašarojo ir pasakė, jog pamatė Vladimiro akyse jo sielą...
Kita vertus, Putinas yra savo paties likimo ir situacijos įkaitas bei auka. Kiek žinau, jį itin stipriai paveikė, tiesiog sukrėtė Libijos diktatoriaus Muammaro Gadaffio smurtinė mirtis ir Egipto prezidento Hosnio Mubarako nuvertimas. Vakarai tapo priešais tikrai ne todėl, kad jis jų nekęstų pačių savaime, o todėl, kad košmarišku sapnu tapo jo nuvertimas Rusijoje, orkestruojamas Vakaruose, visų pirma JAV. Jei politikoje šiuo metu yra už savo absoliučią galią ir valdžią jos baisią kainą mokantis žmogus, tas žmogus yra Vladimiras Putinas. Toji kaina – gyvenimas nuolatinėje baimėje ir nepasitikėjimas niekuo.
Nieko nauja po saule – Williamas Shakespeare’as visa tai aprašė ir išpranašavo. Pakanka prisiminti Klaudijaus monologą iš „Hamleto“ (genialiai į rusų kalbą išversto Boriso Pasternako), visų pirma klausimą: „už ką atleisti tam, kas tvirtas nuodėmėj?“ (za što proščiat’ togo, kto tviord v greche?)
Tad nepameskime sveiko proto ir blaivios įžvalgos – Rusija visada ir visais laikais žaidė du žaidimus vienu ir tuo pačiu metu, lyg dviem kortų kaladėmis, nelygu kuri ištraukiama ir dedama ant stalo, o kuri lieka paslėpta po stalu.
Platonas „Valstybėje“ Sokrato lūpomis perspėja savo brolį Glaukoną, jog pats baisiausias pavojus valstybei yra leisti sargybiniams praturtėti – nes tapę žemvaldžiais ir savininkais, jie pradeda visų bijoti ir neapkęsti, lygiai kaip bijomasi ir nekenčiama jų, mat jų rankose ir karinė jėga, ir turtas – o daug labiau praturtėję sargybiniai bijo ir nekenčia savo vidaus, o ne išorės priešų.
Štai jums ir tariamas Putino unikalumas. Pridurkime dar faktą, kad tikrai ne jis išrado priešišką ir antivakarietišką Rusijos laikyseną. Anaiptol. Savo kadencijos pradžioje Putinas buvo įtikėjęs į visišką Rusijos suartėjimą su Vakarais ir 2004 m. net svarstė Rusijos tapimo NATO nare galimybę.
Iš čia ir mūsų sėkmė – Baltijos valstybių įstojimas į aljansą 2004 m. Rusijai nekeliant jokio triukšmo, lyginant su jos pikta ir aršia reakcija 1999 m., kada NATO priėmė į savo gretas Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Būtent tada Rusijos ir Vakarų santykiai buvo labai blogi – jie buvo blogi nuo NATO intervencijos karo Jugoslavijoje, o juk valdė tuo metu dar Borisas Jelcinas. Tas pats gerasis Jelcinas, kuris pradėjo pirmąjį Čečėnijos karą.
Tad nepameskime sveiko proto ir blaivios įžvalgos – Rusija visada ir visais laikais žaidė du žaidimus vienu ir tuo pačiu metu, lyg dviem kortų kaladėmis, nelygu kuri ištraukiama ir dedama ant stalo, o kuri lieka paslėpta po stalu. Tai dvi paralelinės suartėjimo su Vakarais ir nutolimo nuo jų trajektorijos, kurių esmė paprasta – viską lemia vidaus politikos situacija ir elito poreikiai.
Vladimiras Putinas turi mažų mažiausiai du veidus. Nors Putino biografė ir kritikė Masha Gessen savo knygoje yra jį pavadinusi žmogumi be veido, veidą jis turi. Ir ne vieną.
Tik Rusijos ir Vakarų jėgų balansas atsakys į klausimą, kokį Putiną mes matysime po JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkričio 8 d. – karingą ar taikdarišką.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politiniai portretai