O ką daryti su teigiamais politikos veikėjais? Ginti nuo užsipuolimų ir insinuacijų? Taip, nes tokia jau žmonių prigimtis – savo nepasitenkinimą ir priekaištus adresuoti ne niekšams, o padoriems žmonėms. Su niekšais bet kuriuo atveju nieko neaptarsi ir dėl nieko nesusitarsi, nes jie išpažįsta tik jėgos mechaniką ir įtakos kalbą, tad visi priekaištai tenka tiems, kurie jų išklauso ir neignoruoja.
Reikalas tas, kad naujieji du mano politiniai portretai nutapys pačius galingiausius ir įtakingiausius Vakarų pasaulio žaidėjus. Jie ir panašūs, ir sykiu labai skirtingi. Vienas dalykas juos neabejotinai sieja – jie įkūnija geriausia, kas šiuo metu dar egzistuoja pasaulio politikoje. Jiems pasitraukus mes jų dar ilgai pasigesime.
Portretas Nr. 6: Barackas Obama
Barackui Obamai tapus JAV prezidentu man teko išgirsti daugybę nuogąstavimų, ypač rusų analitikų tarpe. Jie buvo šventai įsitikinę, kad Obama jaus tą natūralią neapykantą Vakarams ir net savo šaliai, kurią neišvengiamai turi jausti ilgai niekintos ir žemintos rasės atstovai.
Neslėpsiu, kad tarp didžiausių Obamos skeptikų buvo mano itin gerbiamas žmogaus teisių gynėjas ir politikos analitikas Andrejus Piontkovskis. Nors devyniais klausimais iš dešimties aš paprastai sutinku su Andrejumi, kuriam kitų šalių politologai iš tolo neprilygsta įžvalgos galia ir racionalia polemine gaida, būtent tuo dešimtuoju klausimu, kuriuo nesutinku su juo, tapo Obamos klausimas.
Vienas iš pačių didžiausių jo pasiekimų yra tarnystė savo šaliai ir politinei tautai, o ne kilmei, rasei ar klasei.
Tie, kas brendo ir formavosi klausydamiesi radikalių pamokslų (afroamerikietis kunigas, nuo kurio Obama vėliau visiškai sąmoningai nutolo, baigdavo savo pamokslą žodžiais „Tebus prakeikta Amerika!“), Malcolmo X ištarmių ar sąmokslo teorijose paskendusio tyrinėtojo Steve’o Cokely’o minčių apie tai, kaip žydai medikai savo laboratorijose specialiai AIDS užkrėtė juoduosius vaikus, iš tikrųjų turėjo nemenką pagundą sužaisti rasės korta ir paskęsti aršioje JAV tapatybės politikoje.
Obama nepasuko tuo keliu. Vienas iš pačių didžiausių jo pasiekimų yra tarnystė savo šaliai ir politinei tautai, o ne kilmei, rasei ar klasei. Tuo Obama neabejotinai artimas didžiajam Madibai – Pietų Afrikos Respublikos pirmajam juodaodžiui prezidentui Nelsonui Mandelai. Ne todėl, kad jie abu buvo stebuklo apraiškos – du labiausiai niekintos ir žemintos rasės atstovai, tapę savo valstybių vadovais.
Dabartiniame pasaulyje kilmės dėka galima tapti kuo tik nori. Bet jei po to tu nieko daugiau neatrandi ir nedarai, o viso labo tik tęsi savo kilmės legendą ir eksploatuoji buvusios priespaudos pasakojimą, niekuo nepranoksti prieš tave buvusių jėgų, kurios žmonijai lygiai taip pat nieko tokio ypatingo nenuveikė. Ginti tik savo gentį ar ideologinę stovyklą nėra joks didvyriškumas – gerokai sunkiau yra atstovauti tiems, kurie nėra tikrieji taviškiai, bet kuriuos reprezentuoti tu privalai.
Mandela vieno iš savo teismų metu yra pasakęs žodžius, kurie viską pasako apie šią etinę ir politinę laikyseną: „Taip, aš esu prieš baltųjų dominavimą, bet lygiai taip pat esu ir prieš juodųjų dominavimą. Aš esu už daugiarasę visuomenę, kurią visi kuria kartu“. Verskime tai į praktinės politikos kalbą. Tai nei daugiau, nei mažiau, o pozicija, kad mano rasė nėra nei argumentas, nei politika.
Obama pasuko būtent šiuo keliu. Jis tapo JAV prezidentu, suvaidinusiu ne tik simbolinį, bet ir itin reikšmingą politinį vaidmenį JAV vidinės konsolidacijos procesuose. Jo nepriekaištingas kalbėjimo menas (prie kurio dar sugrįšiu), aistringa ir puiki retorika priminė ir Martino Lutherio Kingo kalbas – manęs niekada neapleido mintis, kad Obamos prezidentavimas buvo istorinė misija kovos už pilietines ir žmogaus teises herojų pradėtų darbų kontekste.
O dabar eikime prie praktinių reikalų. Koks politikas yra Barackas Obama?
Atsargus, bet sykiu principingas ir itin logiškas. Daug kas jam dar ilgai priekaištaus dėl Sirijos. Taip, ir aš maniau ir vis dar tebemanau, kad JAV „raudonosios linijos“ fiasko Sirijoje, kada diktatorius prieš civilius gyventojus panaudojo cheminį ginklą ir už tai nesulaukė tiesioginio JAV smūgio, pakenkė bendrajam Vakarų reikalui ir ypač JAV interesams Artimuosiuose Rytuose.
Bet būtų kvaila nematyti kitos medalio pusės – po Irako karo niekas nebenorėjo JAV veltis į dar vieną karą ir nežinia kuo besibaigsiantį svetimos šalies atkūrimo darbą. Visi suprato, kad JAV karinė galia jai leidžia laimėti bet kokį pozicinį karą ir sutriuškinti bet ką, bet veltis į partizaninius karus ir kitos valstybės statymo darbus niekas nėra pasirengęs.
Todėl logiška buvo mėginti įtraukti į šį procesą kitas šalis. Čia galioja dvi logikos, tad priekaištaudami Obamai, mes nieko nesuprasime JAV vidaus politikoje.
Tikrai ne paskutinėje vietoje buvo ir Nobelio taikos premija, kurios Obama tuo metu tiesiog niekuo nenusipelnė – jis ją gavo už tai, kad nėra George’as W. Bushas. Tiesa, būtent dabar aš jo kandidatūrą vertinčiau itin rimtai, o tuo metu tai buvo nerimta, ir tiek.
Lygiai kaip sunku rimtai traktuoti JAV viceprezidentui Alui Gore’ui skirtą Nobelio taikos premiją. Europiečių antipatija JAV neokonams nėra priežastis Nobelio taikos premija apdovanoti jų politinius varžovus, kurių nuopelnai taikai tuo metu buvo mažiau nei kuklūs.
Obamai priekaištavo, kad jis izoliacionistas. Jis toks ir buvo, tiesą sakant. Laimei, po 2014 m. viskas pasikeitė. Priekaištai dėl santykių su Rusija perkrovimo turi pamato, bet tokios pastangos lydėjo kone visų JAV prezidentų kadencijas – niekas dar neišrado geresnio politikos metodo už rimbą ir meduolį.
2008 m. vangi ir pavėluota JAV reakcija į Rusijos agresiją Gruzijoje taip pat buvo aršiai kritikuojama, bet niekas nenori prisiminti fakto, kad ne kas kitas, o JAV ir sustabdė karą ir net galimą Tbilisio šturmą – George’o W. Busho nurodymu Tbilisio kariniame aerodrome buvo nutupdyti JAV karo lėktuvai. Aerodromas turėjo būti Rusijos atakuojamas, apie tai JAV karinė žvalgyba informavo prezidentą. Vladimiras Putinas šitą signalą iškart suprato ir Tbilisio šturmas neįvyko. Rimbas ir meduolis. Nieko daugiau.
Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad Obama apgynė Baltijos valstybių nepriklausomybę. Jis nubrėžė ne fiktyvią, o tikrą raudonąją liniją, kurios Rusija neperžengs.
Po 2014 m. Obama nesivėlė į karo veiksmus Ukrainoje, bet joks proto nepraradęs valstybės vadovas to ir nebūtų daręs po to, kai Ukrainos generalitetas Krymo įvykių metu masiškai perėjo į priešo pusę. O NATO Obama prikėlė iš letargo – ką jau ką, o aljansą jis tvirtai gynė. Jo istorinė kalba Taline buvo ne kas kita, o signalas, kad niekada JAV neleis Rusijai Baltijos valstybių laikyti savo laisvai kaitaliojama moneta ir ta Vakarų periferija, kuri Vakarams yra kaip ir niekieno žemė.
Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad Obama apgynė Baltijos valstybių nepriklausomybę. Jis nubrėžė ne fiktyvią, o tikrą raudonąją liniją, kurios Rusija neperžengs. Pastaroji nirtulingai reagavo į šį akibrokštą nauja provokacija Estijos teritorijoje – pagrobdama Estijos žvalgybos karininką Estoną Kohverą, kurį po to gan greitai iškeitė į savo įkalintą agentą.
Žinoma, Obama niekada nepatiks tiems, kurie iš JAV politikos trokšta tiesioginės karinės jėgos demonstravimo. Tik reikalas yra tas, jog tuo galia ir skiriasi nuo jėgos, kad jai nereikia savęs tiesiogiai demonstruoti. Parodomosios jėgos demonstracijos yra silpnumo ženklas.
Obama – manevro meistras, tobulai įvaldęs rimbo ir meduolio metodą. Jis konsolidavo ES sankcijomis prieš Rusiją ir bendra laikysena, kurią savo ruožtu sustiprino Vokietija su kanclere Angela Merkel priešakyje. Puikus strategas ir taktikas, žinantis, kad geriau kliautis diplomatija ten, kur reikalinga nuolatinė legitimacija ir partnerystė. Bet sykiu nesikratantis ir galios kalbos, kai to reikia.
Pripažinkime – Obama tapo šokiruojančiu Rusijos apsiskaičiavimu ir klaida. Iki šiol atvirai makiaveliškai Rusijos politikai ir diplomatijai galioja prancūzų diplomatui Charles’iui Maurice’ui de Talleyrand’ui-Périgord’ui neteisingai priskiriama sparnuota frazė „C’est pire qu’un crime, c’est une faute“ (tai blogiau nei nusikaltimas, tai – klaida). Obama buvo laikoma silpnu, neryžtingu ir todėl Rusijai gerokai palankesniu JAV prezidentu, nei „vanagas“ ir šaltojo karo karys senatorius Johnas McCainas.
Šiandien Obama Rusijoje yra tapęs odiozine, atvirai nekenčiama figūra būtent todėl, kad savo klaidas pripažinti itin apmaudu. Iš jo buvo tikimasi „kairuoliško“ pacifizmo, neryžtingumo, amžino Vakarų kaltės prieš mažiau sėkmingas ir ne tokio laimingo likimo šalis jausmo ir pan., o viskas baigėsi tuo, kad tas taikos balandis ėmė ir sustiprino bei konsolidavo NATO, suvienijo ES ir tapo kone vienintele rimta alternatyva naujojo autoritarizmo bangai ne tik Turkijoje ir Rusijoje, bet ir ES.
Kalbėkime atvirai – Obama yra nepriekaištingų demokratinių kredencialų ir ne fasadinės, o tikros demokratijos įsikūnijimas. Jis ir Angela Merkel iš didžiųjų Vakarų valstybių šiandien gina liberaliąją demokratiją, kuri nebėra savaime aiški net ES. Tai, kas šiandien vyksta Vengrijoje ir Lenkijoje, dvelkia neliberalia demokratija, kuri viso labo tik apsiriboja valdžios perdavimu – galių atskyrimo mechanizmo pamatai ten vis labiau klibinami.
Mes ilgėsimės Baracko Obamos. Man regis, tokių politikų laikai baigiasi. Ateina šokėjų, kaip juos pavadino Milanas Kundera, epocha. Galime juos vadinti smagintojais, linksmintojais, naujaisiais komunikatoriais, pramoginiais politikais ar dar kaip tik nori, bet nuo to reikalo esmė nesikeičia. Obama savo kalbose skamba kaip antikinės Romos Respublikos senatorius – klasikinė politinė retorika įvaldyta kone tobulai. Jam kalbant suvoki, kad prieš tave – ne pramogų verslu politiką baigiantis paversti masių herojus, o klasikinis, tikras politikas, kokių liko be galo mažai.
Sykiu jis tiesiog šiltas žmogus. Man daug apie jį pasakė jo kūno kalba, kurią galėjau stebėti, kai mačiau senųjų roko muzikos žvaigždžių pagerbimą Kennedy centre JAV. Kai „Led Zeppelin“ užgniaužę kvapą klausėsi, kaip Lenny Kravitzas atliko jų „Whole Lotta Love“, o Nancy Wilson – „Stairway to Heaven“, negalėjau atplėšti akių nuo Obamos, kurio veidas švytėjo ir visa kūno kalba bylojo, jog jis laimingas sulaukęs šios akimirkos. Niekada neužmiršiu ašarų Roberto Planto akyse ir laimingo Obamos veido – tai Martino Scorsese’s filmo epizodo verta scena.
Man į galvą tą akimirką atėjo žydiškas žodis „mensch“, kuris jidiš kalba reiškia ne šiaip sau žmogų, kaip rūšinį žmonijos atstovą ar tiesiog žmogišką vienetą (kaip Šarikovą „Šuns širdyje“ pavadino Michailas Bulgakovas), o jautrų, šiltą, gerą, kitus matantį ir girdintį, mylintį žmogų. Ne kiekvieną gali pavadinti „mensch“, ypač politikos pasaulyje.
Obama yra „mensch“.
