Moterų lyderystė politikoje anaiptol nėra savaime suprantamas reikalas – būkime atviri ir verčiau nepradėkime saldžiomis giesmėmis liūliuoti save. Taip, yra nemažai moterų prezidenčių, premjerių ir merių, bet atvirumo akimirką dauguma vyrų vis dar atveria savo globėjišką ir ne visai rimtą požiūrį į moterų patekimą į galios lauką. Esą, tokie laikai ir papročiai – tenka iškęsti moterų invaziją politikoje.
Mano patirtis politikoje byloja ką kita. Savo akimis mačiau moterų Europos parlamente, kurios yra geresnės derybininkės, kompromiso meistrės, patikimesnės kolegės ir principingesnės demokratijos bei žmogaus teisių gynėjos, nei visi jų kolegos vyrai kartu paėmus. Neskirstau talento į lytį ir spalvą – žmonijos genijus per daug didelis ir nenuspėjamas, kad mes jį suklasifikuotume. Bet moterų politinę drąsą, atsakomybę, padorumą ir nepasidavimą tuščiam galios svaiguliui savo akimis mačiau ir galiu liudyti. Geriausiai šiuos bruožus įkūnija Angela Merkel.
Portretas Nr. 7: Angela Merkel
Vokietijos kanclerė tikrai nėra pirmoji galingos valstybės vadovė. Prisiminkime tokias figūras ilgalaikių neramumų apimtose valstybėse kaip Indira Gandhi Indijoje ar Benazir Bhutto Pakistane ir kažkada buvusių stabilių Vakarų valstybių vadoves, tokias kaip Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje. Ir vis dėlto Angela Merkel yra ypatinga lyginant su jomis.
Angela Merkel susiformavo ne tik iš naujųjų įtampų tarp Rusijos ir Vakarų, bet ir dėl tektoninių lūžių, įvykusių ES politikoje. Sykiu ji tapo gyvu paliudijimu, kaip fundamentaliai pasikeitė Vokietija.
Tiesa, Margaret Thatcher buvo gerbiama net ir savo aršių oponentų ir kritikų. Esu rašęs, kad už britų akademinės sistemos radikalią reformą ir vyresnės profesūros ankstyvą paleidimą į pensiją jos nemėgo akademinis pasaulis. Taip, nemėgo, bet gerbė. Už protą, principingumą, ryžtą, valią. Kita vertus, kaip pastebi daug metų ją artimai pažinojęs Vladimiras Bukovskis, lyginant su Ronaldu Reaganu, jai stigo vaizduotės – Thatcher buvo technokratė. Vis dėlto jos stiprybė buvo pripažinta net jos nemėgusių varžovų.
Akivaizdu, kad Thatcher buvo sukurta konfliktų ir įtampų – šaltojo karo ir Folklendo salų karinio konflikto su Argentina. O Angela Merkel susiformavo ne tik iš naujųjų įtampų tarp Rusijos ir Vakarų, bet ir dėl tektoninių lūžių, įvykusių ES politikoje. Sykiu ji tapo gyvu paliudijimu, kaip fundamentaliai pasikeitė Vokietija.
Guy Verhofstadtas kartą pajuokavo savo kalboje, jog esą politiką sukuria jo ofiso istorija. Nebelieka asmens, lieka tik institucija, su kuria tenka susitapatinti. Pridurčiau, kad ši tiesa galioja visiems standartiniams politikams – ypač tiems, kuriuos likimas greitai ir netikėtai, jų pačių giliai nuostabai bloškia į galios lauką ar net pačią istoriją. Vis tik esama ir tokių politikų, kuriuos sukuria ne ofiso, o visos šalies ir net pasaulio didžiuliai pokyčiai.
O juk Vokietija pasikeitė iš esmės. Prieš metus Vidurio Europos forumo Bratislavoje metu vengrų filosofas Gáspáras Miklósas Tamásas (lietuviškai tarti reikia Gasparas Miklošas Tamašas) pasakė esminį dalyką apie nūdienos Europą. Nesutaikomas Fidesz partijos ir Viktoro Orbáno režimo Vengrijoje oponentas, žinomas kaip postfašizmo koncepcijos autorius ir kairysis kritikas, Tamásas išdėstė niūrią ES politikos išklotinę ir vertino ją be jokio optimizmo, bet kartu pridūrė, jog yra vienas didžiulis „bet“.
Tas „bet“, pasak jo, yra nūdienos Vokietija, suteikianti viltį, kad ne viskas taip jau blogai ES. XX a. Vokietija sukėlė du pasaulinius karus (žinoma, pridurkime, ne viena, bet vis dėlto savo didžiulį vaidmenį ji tikrai atliko užvirdama visą tą baisią košę ir sukeldama pasaulį nusiaubusią mėsmalę). Vokietija buvo ta didžios kultūros Europos šalis, kurios visa Europa bijojo ir į kurią ji žvelgė su baime ir nuogąstavimu. O šiandien?
O šiandien į šią šalį mes žvelgiame kaip į didžiausią Europos demokratijos ir stabilumo viltį. Šalis, kuri eksportavo tik įtampas, konfliktus ir nesaugumą, šiandien tapo saugumo ir taikos politikos kūrėja ir garantu. Jei tai nėra didelis dalykas, anot Tamáso, tada didelių dalykų apskritai nebėra.
Klausydamasis jo aš pagavau save galvojantį, jog iš tiesų Vokietijos metamorfozė yra kone didžiausias Europos ir mūsų laikų stebuklas.
Klausydamasis jo aš pagavau save galvojantį, jog iš tiesų Vokietijos metamorfozė yra kone didžiausias Europos ir mūsų laikų stebuklas. Bet kuris Europos žydas po Antrojo pasaulinio karo į Vokietiją žvelgė mažų mažiausiai atsargiai ir su nemenka dvilypumo doze. Taip, didi šalis; taip, demokratija; taip, bet...
Aš pats savęs net labiausiai nevaldomomis savo fantazavimo akimirkomis nebūčiau įsivaizdavęs galinčio gyventi Vokietijoje. Nenoriu aš ir šiandien gyventi jokioje svetimoje šalyje – bet mintis apie Vokietiją, kaip galimą prieglobstį, man jau nebeatrodo absurdiška. Taip, dėl anglų ir prancūzų kalbų artimumo man artimesni jomis kalbantys kraštai, bet savo demokratija ir laisve Vokietija sukelia tik pagarbą ir pasitikėjimą.
Štai šitas tektoninis lūžis ir sukūrė Angelą Merkel. O gal jos abi kūrė viena kitą – Angela Vokietiją, o Vokietija – Angelą.
Juk ir Vokietijos dabartinė pozicija bei jos susijungimas anaiptol nebuvo savaime aiškus dalykas Vakaruose. Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija iš keršto troško pribaigti ją ir paversti sąjungininkų protektoratu; tik JAV toliaregiškai apgynė ir išsaugojo ateities demokratinės Vokietijos, kaip Europos stabilumo garanto, idėją.
Kad ir kiek Europoje po karo buvo gerbiama ir pripažįstama Vakarų Vokietijos Federacinė Respublika (vadinamoji VFR), sąjungininkų požiūrį į Vokietijos susivienijimą gan gerai nusakė Prancūzijos prezidento François Mitterrand’o žodžiai apie tai, kad jis taip myli Vokietiją, jog norėtų, kad jų būtų net dvi.
Kuo gi ypatinga Angela Merkel? Visų pirma, ji yra retas pragmatizmo ir padorumo darnos politikoje atvejis. Pragmatizmas be padorumo netrunka virsti instrumentalizmu be jokios moralės, o padorumas be pragmatizmo gali lengvai išvirsti į naivumą ir tapimą lengvu vilkų rujos grobiu. Merkel nesileido kvailinama nei Vladimiro Putino, nei jį suprasti atkakliai norinčių ir iš visų jėgų mėginančių savo šalies politinės klasės ir verslo atstovų.
Įsivaizduokime Angelos Merkel vietoje Vokietijos socialdemokratus Gerhardą Schröderį arba jo bičiulį Franką-Walterį Steinmeierį, ir tada viskas paaiškės. Nenoriu suabsoliutinti partijos veiksnio – gal koks kitas vokiečių krikdemas jos vietoje taip pat padarytų viską įmanoma, kad karą Europoje sukėlusį Rusijos prezidentą priverstų laikyti taikos Europoje garantu. EP girdėjau ir vokiečių krikdemų kalbų apie tai, kad Rytų Europa nebuvo ES būtinybė ir kad Baltijos šalys su Lenkija visiems nusibodo savo įkyriomis kalbomis apie Ukrainą, Gruziją ir kitas buvusias SSRS šalis.
Tiesiog Merkel yra Merkel. Visų pirma, ji yra ne tik moteris, vadovaujanti galingiausiai Europos valstybei ir didžiausiai ekonomikai. Ji yra pirmoji rytų europietė, tapusi Vakarų valstybės vadove. O tai jau istorija.
Neužmirškime, kad Merkel gimė ir užaugo Rytų Vokietijoje, t.y. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ji puikiai moka rusų kalbą, o tai ją paverčia itin sunkia pokalbio ir derybų partnere tiems, kurie norėtų žūtbūt pergudrauti „naivią“ vokietę.
Antra, ji yra buvusi disidentė, kurios milžinišką bylą saugojo Stasi. Ne kas kitas, o Merkel buvo atsakinga už Stasi archyvus ir liustracijos procesą po Vokietijos susijungimo. Pagaliau ji yra liuteronų kunigo duktė – šitą faktą minėjo ne vienas politikos analitikas. Nėra tokio pažeminimo, kokio nesuprastų Merkel – pradedant Vakarų Vokietijos buvusia panieka savo nusiaubtai rytinei daliai ir baigiant buvusios VDR policinės valstybės siautėjimais slopinant religiją, kitamanystę ir laisvą mintį.
Toks žmogus visada supras Europos „vargšus giminaičius“ – buvusias Varšuvos pakto ir SSRS pavergtas valstybes, kurios šiandien vis sparčiau tampa Vakarų pasaulio dalimi. Nes ji pati savo asmeniu ir gyvenimu nuėjo tą kelią, kurį teko nueiti Vidurio Europos ir Baltijos šalims. Nesu tikras, ar Merkel pati jaučia tai, bet savo biografija ir sėkme ji ženkliai prisideda prie simboliško Rytų ir Vakarų Europos susijungimo į prasmingą politikos darinį.
Jei norite, ji grąžino politinei Rytų ir Vidurio Europai dalį jos prarasto orumo. Šią misiją kultūroje atliko tokios asmenybės, kaip Czesławas Miłoszas ir Milanas Kundera, žmogaus teisių srityje – didieji rusų disidentai ir žmogaus teisių gynėjai, dvasinėje plotmėje – popiežius Jonas Paulius II.
Politikoje ši misija teko Angelai Merkel. Ir jos dėka Vakaruose pradėjo mažėti paniekos rytų europiečiams – žinoma, tai tik pradžia, mūsų laukia ilgas ir sunkus kelias įveikiant Europos vidinį skilimą ir vakariečių maskuojamą nepagarbą arba geriausiu atveju visišką abejingumą rytų ir vidurio europiečiams.
Ar įtarėme, kad gali ateiti laikas, kada Vokietija vadovaus tarptautiniam NATO batalionui Lietuvoje? Juk tai reiškia nei daugiau, nei mažiau, o senosios vokiečių „Ostpolitik“ pabaigą ir jų atsigręžimą į pažeidžiamus, bet tikruosius savo sąjungininkus – ne į antagonistinę, bet verslui ir jėgų balansui esą būtiną Rusiją. Jei tai nėra istorinis įvykis europinėje saugumo sistemoje, tada aš išvis nebesuprantu, ką mes laikome jos istoriniais įvykiais.
Kita vertus, šiuo metu dėl Europoje kone vienintelės ne ksenofobinės ir ne isteriškos, o iš tikrųjų humaniškos ir giliai europietiškos Vokietijos pozicijos dėl pabėgėlių ir migrantų mažėjantis Angelos Merkel populiarumas byloja apie tai, kokiais masinės žiniasklaidos greituoju maistu – baimės ir masinės isterijos kurstymu – maitinamos viešosios nuomonės įkaitais tampa politikai.
Sakysi tiesą – sudegsi. Meluosi – nustosi autoriteto mąstančių ir knygas skaitančių žmonių tarpe. Tai siaubinga dilema, su kuria tenka gyventi mūsų dienų didžiosios politikos veikėjams. Tiesa ar sėkmė? Sąžinė ar pergalė rinkimuose? Nesėkmei iškart pasmerkta ir tavo politinės mirties bučiniu virstanti tiesa ar į sėkmę nenumaldomai vedantis melas?
Būkime atviri: šiuo metu ES yra laikoma – ir ne be pamato – elitiniu projektu, kuris masių nebeįtikina. Akyse stiprėja išcentrinės politinės jėgos. Užaugo mažiausiai trys kartos, kurios nieko nebežino apie karus ir kraują Europoje. Jų ES, kaip iki šiol pats sėkmingiausias taikos projektas, nebeįtikina. Po „Brexito“ pamatėme – viską lemia pergalės geismas, jai aukojant net ateities kartų sėkmę ir gerovę. Bet ne vien politinės klasės godumas, moralinis aklumas ir amoralumas tai lemia.
Politikai šiaip sau nesižudo. Jie jaučia ir žino, ką reikia kalbėti ir daryti, kad išliktum. Jei imigracijos ir svetimųjų baimė nebūtų tapusi paklausiausia politikos preke, jos niekas iš politikų ir nebūtų pradėjęs pardavinėti.
Ir vis dėlto yra ir kitokia politikos samprata. Duokdie, gal ji dar nenumirė. Toji samprata skelbia, jog reikia padaryti viską, ką gali, kad nepakenktum tėvynei ir žmonijai. O tada pasitraukti, jei kitaip neįmanoma.
Pasitraukti žinant, kad nieko nėra pastovaus ar juolab amžino politikoje, todėl reikia palikti po savęs galimą elgesio modelį ar bent pavyzdį, kuriuo sektų kiti. Blogiausiu atveju bent pakelti debatų lygį vardan to, kad jis apsaugotų visuomenę nuo blogio, kurį tie debatai pajėgtų laiku demaskuoti.
Man regis, tokiai politikai atstovauja Angela Merkel. Kokia laimė, kad ją taip ilgai lydėjo sėkmė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politiniai portretai
