Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota, –
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai...
Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, –
Tiktai tave palikti man baugu.
(Vertimas Aleksio Churgino, žr. Viljamas Šekspyras, „Dramos. Sonetai“.
Vilnius: Vaga, 1986, p. 642)
Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug šalių, visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių.
Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja Giuseppe’s Verdi ariją (tai cabaletta „Di quella pira“) iš operos „Il trovatore“ (Trubadūras) ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą.
Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas.
Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsijungti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai.
Abu Elžbietos epochos didieji dramaturgai įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavellio pavidalu: Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas (Iago) sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavellį, Shakespeare’o istorinėje dramoje „Henrikas VI“ Glosteris (Glaucester) savo klasta ir manipuliatyvumu žada pranokti blogio genijų Machiavellį, o Marlowe „Maltos žyde“ Šėtonas pasirodo Machiavellio pavidalu.
Abuladzė nuėjo dar toliau – jo „Atgailoje“ Šėtonas (vienoje filmo scenoje, kurioje Varlamo sūnus Abelis ateina išpažinti savo nuodėmių vienuoliui, godžiai ryjančiam žuvį – Dievo simbolį, – paaiškėja, kad jis kalbėjo ne su vienuoliu, o su savo tėvu Varlamu, t.y. Šėtono įsikūnijimu) prabyla Shakespeare’o eilėmis.
Iš tikrųjų šio soneto genialumas slypi įžvalgose apie blogio prigimtį. Blogis anaiptol nėra toks jau ir banalus, nors būtent taip XX a. po karo nuspręs Hannah Arendt, Jeruzalėje stebėdama nacių budelio, Holokausto architekto Adolfo Eichmanno teismą.
Visi tikisi pamatyti išsigimėlį ir monstrą, o pamato mirties biurokratą, besivadovaujantį kone Immanuelio Kanto pareigos etika. Ne psichopatą, o malonų ir visiškai sveiką žmogų. Neverta jo klinikalizuoti.
Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsijungti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai.
Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija – tai žinojimas, kad jis laimi, ir nieko nedarymas. Blogis – tai galia tarsi padorų žmogų paversti bailiu, nesvarbu kaip – rimbu ar meduoliu.
Šekspyriškasis tvirtosios modernybės blogis – tai veikiau rimbo blogis. Mūsų takiosios modernybės blogis taip pat takus ir sunkiai užčiuopiamas – jis yra meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai pakeičia mus.
Blogis – tai artimojo, mylimojo, draugo išdavystė. George’o Orwello „1984-uosiuose“ blogis galutinai įsitvirtina tik tada, kai palaužtas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš gyvuliškos baimės, kad jo veidą pradės graužti išbadėjusi žiurkė, išduoda Džuliją (Julia) ir pradeda klykti: „Darykite tai Džulijai!“
Kuo tai skiriasi nuo „Nedarykite to man! Darykite tai Ukrainai ir Sirijai!”
Blogio situacija – tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tu atsisakai apie save ir kitus kalbėti savo kalba priimdamas tau prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą. Blogis palaužia mūsų valią ir orumą visų pirma atimdamas iš mūsų kalbą ir atmintį. Po to – savęs interpretavimo galias.
Tai puikiai suprato kitas genialus blogio interpretatorius – Michailas Bulgakovas, kurio nemirtingame romane „Meistras ir Margarita“ atverta blogio gelmė ir veikimo mechanika. Blogio negerbiantis, Jo vardą drąsiai tariantis ir Jo besišaukiantis žmogus netenka kūno, išorės, veido, iš jo – kaip žmogaus – tiesiog nieko nelieka atėmus veidą, akis ir individualybę.
Arba Juo netikintis ir Jo buvimą neigiantis žmogus paverčiamas ligoniu, iš jo atimama ne tik ramybė, bet ir atmintis bei savęs interpretavimo galios. Aplinkiniai laikys jį psichiškai neįgaliu ir juoksis iš liudijimo apie blogį bei tikrai įvykusį susitikimą su juo – tai bausmė, ištinkanti poetą Ivaną Benamį.
Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.
„Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai...“ – tai bejėgiškas laisvų ir galingų Vakarų stebėjimas, kaip XXI a. teroristinė ir fašistinė Rusijos valstybė siūlosi Vakarams į sąjungininkes kovoje prieš terorizmą; tai rimtas požiūris į tos valstybės prezidentą, kuris yra toks pat karo nusikaltėlis kaip ir jo ginami diktatoriai – nusikaltėlis, kurio nesulaukęs Hagos tribunolas gali nustoti prasmės kaip institucija.
„Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai...“ – tai baimė prisipažinti, kad ES su Vokietija ir Prancūzija priešaky Normandijos formato dėka dalyvauja diplomatijos ir politikos absurdo teatre, pavadintame Minsko sutartimis. Mėginama susitarti su valstybe agresore dėl agresijos nutraukimo kitoje valstybėje, su kuria agresorės esą niekas nesieja, tik verslas ir prekyba.
„Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai...“ – tai blogio matymas vien ISIS nesuvokiant, kad pasaulio tvarką baigia sugriauti ne pačių galingų valstybių užveistos teroro grupės, o Rusija, kuri ir yra tikrasis iššūkis visai nūdienos pasaulio tvarkai bei Europos saugumo sistemai, pagrįstai sienų neliečiamumu ir pagarba valstybių suverenitetui.
„Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai...“ – tai buvusių tarsi padorių žmonių tapimas niekšeliais ir bailiais. Geniali likimo ironija, kad Michailo Bulgakovo kūrinių „Šuns širdis“ ir „Meistras ir Margarita“ ekranizuotojas, kino režisierius Vladimiras Bortko, buvo tarp tų Rusijos kultūros meistrų, kurie pritarė Krymo okupacijai ir aneksijai. Jis tuo išdavė ne tik patį save. Jis išdavė savo mylimą rašytoją ir nuėjo tarnauti Volandui.
O Volandą Vladimiro Bortko ekranizuotoje „Meistro ir Margaritos“ versijoje suvaidinęs didis rusų aktorius Olegas Basilašvilis blogiui tarnauti atsisakė. Vaidinti blogį ir jam tarnauti – pasirodo, anaiptol ne tas pats. Orumo ir rusų inteligento vardo įsikūnijimu tapęs Basilašvilis turėjo drąsos juoda vadinti juoda, o balta – balta tiek Gruzijos ir Rusijos karo metu, tiek Rusijai užpuolus Ukrainą.
„Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, – / Tiktai tave palikti man baugu“.
Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.
Ar jis mažesnis, ar didesnis už buvusįjį – tai jau klausimas, vertas Williamo Shakespeare’o (1564–1616) metų. 2016 m. balandžio 23 d. minėsime 400-ąsias anglų ir viso pasaulio literatūros genijaus mirties metines.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Diena, kada antrą kartą gimė Lietuva
