Tai, ką Zygmuntas Baumanas vadina globalizacija, apibrėždamas ją kaip modernizacijos žmogiškąsias pasekmes, ir yra pati giliausia idėjinė kairės versmė. Kairė niekada nebuvo prieš modernybę ir ją įkūnijančią ekonominę struktūrą bei institucinę sąrangą, kurią mes vadiname kapitalizmu. Ji buvo prieš modernybės kaštus, arba kainą, kurią žmonija turi mokėti už pažangą ir racionalumą.
Priešingai, Karlas Marxas buvo tikras Apšvietos epochos sūnus – jis su panieka žvelgė į senovės pasaulį ir Europos viduramžius, juose geriausiu atveju matydamas tik žmonijos vaikystę ir paauglystę. Viskas, už ką antikinė Graikija ir Roma galėjo sulaukti jo pagarbos, tebuvo jos filosofinis ir kultūrinis paveldas. Visa kita, kaip ir viduramžiai, jam kėlė ironišką šypseną.
Nuo pat pradžios Marxas ir marksizmas gerbė moderniąsias jėgas, kapitalizmą, mokslo galią ir anoniminį, instrumentinį Vakarų racionalumą. Vienintelis dalykas, kuris sukėlė kylančios kairės gilų protestą, buvo ekonominės ir politinės galios paskirstymo mechanizmas, kuris jiems atrodė pernelyg paniręs į iracionalią, protu ir mokslu nepaaiškinamą sferą – tradicijas, religiją, senuosius solidarumo ir kilmės kodus.
Mūsų marksizmas bei kairė buvo ir liko ne daugiau nei technokratinio sovietinio elito perdaras ir vietinė adaptacija.
Modernybė turėjo su šaknimis išrauti savo nemodernius pagrindus – jei jau gali pakeisti viską, tai ir keisk. Čia išgirstame tą pranašišką moderniojo pasaulio balsą, kurį atpažįstame jau Niccolò Machiavellio tekstuose. Tiesa nebėra tikrovės ir proto atitikimas, kaip manė šv. Tomas Akvinietis. Tiesa – tai praktika.
Tokia praktika, kuri įtikina visus, dėl kurios pasaulis susitaria ir kuri lieka gyvuoti ir po to, kai niekas dorai neprisimena jos kūrėjų vardų. Tai veiksminga praktika. Ne teorija, ne silogizmas, o veiksmas ir institucijomis bei racionaliu veikimu virstanti, minėtąjį veiksmą generuojanti mintis. Šiuo požiūriu Marxas pakartojo ir įtvirtino, ką jautė ir numatė Machiavellis, Hobbesas, Voltaire’as ir kiti modernūs mąstytojai.
Ir šiandien mes raškome vaisius nuo to paties racionalybės ir modernybės medžio. Tad manyti, jog politinė kairė su marksizmu priešakyje buvo ir tebėra modernybės priešas, būtų naivu ir negilu. Modernusis pasaulis lygintinas su senovės romėnų ribos dievu Janu – dviveidžiu dievu, kurio du veidai visiškai skirtingi.
Vienas modernybės veidas pažadėjo tvarumą, atmintį, fiksavimo galias, archyvus, politines ir teisines institucijas, tą patį sąvokų tinklą, besidriekiantį nuo Sokrato ir Platono iki mūsų dienų; tik reikalas tas, kad kitas moderniojo Jano veidas mums pažadėjo nuolatinę kaitą ir galimybę viską pradėti iš pradžių.
Pavadinkime šiuos du veidus politine dešine ir kaire – su visomis jų teorinėmis gijomis ir jautrumo formomis. Kita vertus, marksizmas anaiptol nebuvo atsietas nuo Europos klasikos, jos kanono ir ištakų.
Veikiau jis – Vakarų pasaulio kontrnaratyvas, kitas didysis jo pasakojimas. Juk ne veltui Raymond’as Aronas rašė, jog iš esmės marksizmas yra krikščionybės erezija (tiesa, tą patį galima pasakyti apie liberalizmą, kuris yra Reformacijos kūdikis). Arba moderniojo industrinio pasaulio naujoji kalvinizmo versija, kaip teigė Ernestas Gellneris.
Kas ištiko marksizmą ir politinę kairę Rytų ir Vidurio Europoje? Tragedija.
Kad ir kaip būtų, tai ne minties klystkelio, o veiksmo ir žmogiškųjų pasekmių tragedija. Ši teorija buvo pasisavinta totalitarinio sąjūdžio, kuris save laikė ištikimu Apšvietos epochos mokiniu ir legitimiu didžiosios pažangos tradicijos tęsėju.
Marksizmo istorinė ironija ta, kad ir jo likimas buvo visiškai kaip iš Apšvietos epochos – Vakarų Europos teorija, išmėginta Rytų Europoje, kuri Voltaire’o ir Diderot laikais buvo tapusi vakarietiškų idėjų ir teorijų išmėginimo eksperimentiniu poligonu arba filosofijos vertimo didžiąja politika žaidimų aikštele.
Pasekmės – sugriauti ir sunaikinti milijonai žmonių, likimų, pražudytos ištisos šalys, kartos ir visuomenės. Marksizmas po to neišvengiamai buvo diskredituotas Rytų ir Vidurio Europoje ne mažiau nei dešimtmečiams.
Pats Dievas jiems liepė ginti ne darbdavių, o samdinių teises. Deja, Dievo socialdemokratai jau seniai neklauso.
Todėl niekuo daugiau, tik šventu naivumu dvelkia vakarų europiečių stebėjimasis, kodėl Lietuvoje, Estijoje ar Rumunijoje iki šiol su nepasitikėjimu žvelgiama ir į visus kitus politinės kairės vedinius bei darinius – socializmą ir socialdemokratiją.
Jie čia gimė ne iš Vakarų tradicijos peržaidimo, o iš griuvusios sovietinės imperijos sukurtų vietinio elito siekio relegitimuoti save ir tada jau pateikti kaip tikrosios socialdemokratijos bei vakarietiškos kairės idėjinius brolius ir seseris.
Lygiai kaip mūsų krikščionybė niekada nepatyrė Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Anglijos įtampų bei dramų, todėl buvo ne teologiškai, o politiškai įskiepyta ir paviršutiniška, taip ir mūsų marksizmas bei kairė buvo ir liko ne daugiau, nei technokratinio sovietinio elito perdaras ir vietinė adaptacija.
Ar Lietuvos buvusią kompartiją (dabar – konceptualią ir sąmoningą jos socialdemokratinę dalį) formavo 1968-ieji Vakarų Europoje? Ar kokį nors vaidmenį galėjo vaidinti Paryžiaus Lotynų kvartalo ar Berklio, JAV, šūkiai, vizijos ir įvykiai?
Ar mūsų dabartiniai socialdemokratai yra bent minimaliai paliesti europinio marksizmo įtakų? Jei ne Frankfurto mokyklos, tai bent grupės „Praxis“ buvusioje Jugoslavijoje? Tai retoriniai klausimai, nereikalaujantys jokio atsakymo – atsakymas pernelyg aiškus.
Idant būčiau objektyvesnis, paminėsiu tokią veik unikalią figūrą Lietuvoje, kaip ilgametis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Eugenijus Meškauskas. Jo būta tikro marksisto – ir ne marksisto-leninisto, o autentiško europinio marksisto (sovietiniai cenzoriai tokius vadino revizionistais).
Jis nuoširdžiai simpatizavo savo buvusiam studentui rašytojui Kaziui Borutai, kuris dėl savo kairiųjų pažiūrų kalėjo ir smetoninėje, ir sovietinėje Lietuvoje. Meškausko dėka susiformavo anuo metu savo talentingais žmonėmis ir intelektine įvairove sensacinga katedra ne tik Lietuvos, bet gal ir visų Baltijos šalių mastu. Tai ilga ir įdomi istorija, bet jos politinės išvados gan aiškios – jokios apčiuopiamos įtakos Meškauskas mūsų politinei kairei nepadarė.
Kas gi mūsų socialdemokratai? Nebūsiu pernelyg priekabus ir atvirai pasakysiu – politinių partijų kontekste jie aiškiai pranašesni už kitus savo profesionalumu ir sutelktumu. Situacija, kada dramą ir nesėkmę patyrusią partijos galvą čia pat vietoje nurašytų ir išsižadėtų ilgamečiai partijos „draugai“, socdemų tarpe būtų neįsivaizduojama – tą gali mūsų jaunesni instrumentalistai, bet tik ne jie.
Ideologinis nuoseklumas ir idėjinė ištikimybė lieka jų Achilo kulnas. Atmetus frazeologiją, darbai ir realios laikysenos byloja, kad mūsų socialdemokratai yra tokia pati stambiojo verslo ir didžiųjų industrialistų bei darbdavių partija, kaip ir Tėvynės Sąjunga bei Liberalų sąjūdis.
Pats Dievas jiems liepė ginti ne darbdavių, o samdinių teises. Deja, Dievo socialdemokratai jau seniai neklauso.
Tad jų tapatybė daugiau nei keista. Po 1968-ųjų Vakarų Europos kairei išsižadėjus savo istorinių šaknų ir buvimo prasmės – darbininkijos ir jos judėjimų bei reikalų, buvo surastas naujasis proletariato atitikmuo ir jo pakaitalas. Tai tapatybė.
Ne klasė, o rasė. Ne skirtis, o lytis. Ne darbo žmonės, o imigrantai. Ne emancipacija ir laisvė, be kurių kairė istoriškai tiesiog neįsivaizduojama, o galimybė susikurti tapatybę, kuri ir tapo naujuoju kairės kodu.
Visa kairioji politika tampa iš esmės tapatybės politika, kuri maskuoja niūrią tiesą, kad tau yra suteikta teisė būti susvetimėjusiam, nublokštam į paraštę, bet užtat turėti kokią tik nori tapatybę – socialiniai ir ekonominiai tavo kredencialai gali būti nuliniai, bet užtat tavęs niekas neapibrėš prieš tavo valią.
Politkorektiškumas čia tėra antvandeninė ledkalnio dalis, arba ramunėlės, kaip sakoma Lietuvoje.
Kas jau kas, o demokratiniai jų kredencialai man nekelia abejonių. Lygiai kaip ir tas faktas, kad socialdemokratai nėra revanšistai.
Tai istorinė Vakarų kairės klaida, kurią visiškai teisingai yra įvertinę prancūzų filosofai, perėję visus Naujosios Kairės kelius – André Glucksmannas, Alainas Finkielkrautas ir Pascalis Bruckneras.
Mūsų socialdemokratai ir taip jau kratosi senojo gerojo marksizmo stigmos, o čia dar pats per duris išvarytas Dievas sugrįžta pro langą ir pasiūlo naują verslo planą – tapatybę ir asmens orumą.
Bet ir šita Dievo hipostazė įtikina tik dalį socialdemokratų. Įtikina pažangiąsias partijos moteris ir jaunimą. O senieji socdemai LGBTI požiūriu laikosi pozicijos, kurią tyliai pasveikintų ir patys Tėvynės Sąjungos ortodoksai.
Tad kas gi lieka? Senojo industrinio ir ekonominio elito dalis, vadybininkai, jaunieji ikrų ir šampano socialistai, na ir dar Naujoji Kairė, kurią socialdemokratai nuo realios valdžios ir įtakos yra saugiai atriboję. Nekas.
Nekas, nes geros ir kokybiškos kairės Lietuvos politikai reikia ne mažiau, nei geros centro dešinės. Ir čia noriu atidėti visą savo lengvumą ir ironiją į šalį – reikalas pernelyg rimtas, kad būtų galima juokauti. Sykiu tarsiu ir gerą žodį apie socialdemokratus.
Viso to, kas dabar vyksta Vidurio Europoje, kontekste, mums būtina įvertinti ir neabejotiną jų stiprybę. „Social“ ar ne „social“, bet jie yra demokratai (su laiku gal taps ir „social“, jei neįvyks dar didesnių kairės mutacijų neoliberalios dogmos valdomame puikiame naujame pasaulyje).
Kas jau kas, o demokratiniai jų kredencialai man nekelia abejonių. Lygiai kaip ir tas faktas, kad socialdemokratai nėra revanšistai. Socialinę taiką ir santarvę jie tikrai gerai užtikrina – tiesa, neretai pažangos ir šalies kūrybinio proveržio sąskaita.
Adamas Michnikas kartą pasakė, kad demokratija nebūna ryški ir spalvinga. Ji – pilka ir nuobodi, pagrįsta techninėmis smulkmenomis ir kompromisais. Laimei.
Štai šią pilką demokratiją socialdemokratai gan gerai saugo, tuo ir pelnydami užtarnautą pagarbą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Konservatoriai