O kas yra pesimizmas? Tai tikėjimas, kad gyvename blogiausiame iš visų galimų pasaulių arba kad mums jis pats blogiausias. Pakanka prisiminti Voltaire’o „Kandidą“: negali optimistu likti, Apvaizda ir malone tikėti tas, kas susidūrė su realiu, o ne įsivaizduotu žmonijos gyvenimu – karais, marais, stichinėmis nelaimėmis, protu nesuvokiamu žiaurumu.
Visais laikais tai priklauso nuo požiūrio. Pesimistai neabejoja, kad jiems ir jų amžiui tekę išmėginimai yra unikalūs ir patys žiauriausi. Visiems, kas nemėgsta nūdienos pasaulio, geriau tad nesidomėti ir nežinoti, kas įvyko Europoje 1321 ir 1348 m., kada po dviejų baisių maro epidemijų pusė Europos pražuvo – kai kurie miestai Italijoje, Prancūzijoje ir vokiečių žemėse liko be žmonių.
Nereikia net XX a. su visa pasaulio pabaiga per Antrąjį pasaulinį karą – su kaupu pakaktų ir maro epidemijų bei baisių religinių karų ir hugenotų žudynių, kad išnyktų it, Maironio žodžiais tariant, „dūmas, neblaškomas vėjo“ mūsų naivus įtikėjimas, jog mūsų epocha yra bloga. Iš tikrųjų, dar nėra buvę epochos žmonijos istorijoje, kada žmogaus gyvybės vertė bent jau didelėje pasaulio dalyje būtų reiškusi tiek daug kaip dabar.
Sutinku, kad lieka valstybių (ir net šalimais esančių), kur ta gyvybės vertė gerokai mažesnė, nei Europoje – pastaroji tuo ir išsiskiria šiandien, kad gerbia žmogaus gyvybę, orumą ir teises. O taip pat pripažįsta savo istorines klaidas ir nusikaltimus, užuot teisinusi savo žmogžudžius ir priešų ieškojusi visur kitur.
Dar nėra buvę epochos žmonijos istorijoje, kada žmogaus gyvybės vertė bent jau didelėje pasaulio dalyje būtų reiškusi tiek daug kaip dabar.
Kad ir kaip būtų, optimizmas ir pesimizmas yra tikėjimo dalykas. Abi pusės nesunkiai ras argumentų savajai pozicijai sutvirtinti. Greičiausiai viską lemia detalės – pasaulio pabaiga mums yra viso labo tik istorijos kartojimasis, nes mes nenorime, jog ji kartotųsi.
Tikime, kad esame daug pažangesni ir geresni, o staiga viskas netikėtai ima ir išlenda į paviršių – žiaurumas, brutalumas, išdavystės. Tik skirtumas tas, kad mūsų pirmtakai visa tai vertino ne kaip pasaulio pabaigą, o kaip neišvengiamą žmonijos dramą.
Žinoma, jei nesidžiaugi, kad apskritai esi gyvas ar kad lieka žmonija, vadinasi, esi įkalintas savo vargų, pojūčių, išgyvenimų ir todėl visada liksi apgailėtino savęs gailėjimo kiaute – pagaliau netikėjimas niekuo, išskyrus savo gerove ir skausmo nebuvimu žmogų klaikiai suprimityvina ir pasmerkia tikėjimo, pasitikėjimo ir gilesnio mąstymo sunykimui.
Išeivijos literatūrologas Rimvydas Šilbajoris yra kartą šmaikščiai pastebėjęs, jog Lietuvos nepriklausomybės byloje Dievas pasirodė besąs daug išmintingesnis, nei jis tikėjęsis. Manęs, jog niekada nesulauksiąs nepriklausomybės, sulaukęs jos Šilbajoris pasakė, jog Dievas pasielgė labai išmintingai – užuot prailginęs jo gyvenimą, pagreitino istoriją.
Tomas Venclova save pavadino istoriniu optimistu teigdamas, jog viskas anksčiau ar vėliau baigsis gerai, tik esą jis to nesulauksiąs (laimei, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir dar labai prisidėjo, kad ji būtų prasminga).
Tiesa, vienas ukrainiečių rašytojas šia tema pajuokavo, kad esama ne tik istorinio, bet ir apokaliptinio optimizmo – esą viskas bus gerai, tik nebeliks kam tai paliudyti.
Ir vis dėlto mūsų pesimizmo ir negatyvumo kulto laikotarpiu aš ryžtuosi ginti dvi tikėjimo (tiesa, liberalo lūpose tai skamba egzotiškai, bet tebūnie) reikalaujančias pozicijas – optimizmą ir stebuklą.
Taip, ponios ir ponai, mūsų gyvenime vyksta stebuklai, tik reikia juos atpažinti. Žinoma, tai bus neįmanoma, jei stebuklus siesi tik su savo asmenine gerove ir laikysi kažkuo, kas primena cirkininko triukus.
Isaacas Bashevis Singeris savo apsakyme „Stebuklai“ aprašė keistą gyvenimą žmogaus, kurį pats Dievas tarsi vedžioja ant lyno virš prarajos ir neleidžia pražūti karo metais. Dar daugiau, jam viskas neįtikėtinai sekasi ir taikos dienomis iki karo. Jis nuolat prašo Dievo pagalbos ir savaip kreipiasi į jį, bet atsisako aptarinėti detales ir niekam šito nepasakoja.
Visus – net ligotus jaunuolius – mūšių su bolševikais metais į Lenkijos kariuomenę imantys medikai ir kariškiai jo nepaima, nors jis yra standartinis atvejis. Būdamas visiškai neišsilavinęs jis įstoja į Varšuvos universitetą. Studijuoja filosofiją, kurią išmano itin paviršutiniškai.
Jis prastai žino filosofijos istoriją ir nusileidžia savo kurso draugams, bet būtent jį pamėgsta enciklopedinės erudicijos profesorius, kurio palankumo veltui siekia visi kiti. Linksmiausia, kad profesorius yra antisemitas, o pamėgsta savo žydą studentą – net taip, kad kviečiasi į savo namus ir skolina jam vertingas knygas.
Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, kurio dėka atsiranda tai, kas susieja – kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas.
Būdamas juokingos išvaizdos, iš tolo neprilygstantis savo gražiems bičiuliams, jis yra lydimas neįtikėtinos sėkmės ir moterų palankumo Veneros ir Amūro pasaulyje. Jį įsimyli gražios moterys – viena iš jų yra įtakingo nacio duktė, gelbėjanti savo žydą meilužį nuo neišvengiamos mirties.
Stebuklai tęsiasi, kol apsakymo herojus vis dėlto patenka į konclagerį, bet išgyvena jame ir po karo lieka visiškai vienas – jo mylimos moterys ir bičiuliai pražūsta. Paskutinis stebuklas, kurio jis neišdrįso prašyti Dievo – tai konclagerio išvengimas, nes to, kaip pajunta pasakotojas, jau būtų buvę per daug. Būk dėkingas už stebuklą ir neprašyk nieko daugiau.
Na ir kas iš viso to?
Ogi tai, kad mes savo gyvenimo racionaliai paaiškinti nepajėgiame – lygiai kaip ir savo artimųjų gyvenimo bei jų esminių pasirinkimų. Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, kurio dėka atsiranda tai, kas susieja – kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas.
Žmonės nebrangina ir nemėgsta vieni kitų – ypač jei jie atsiduria galios lauke. Tai faktas, su kuriuo tenka susitaikyti ir mokytis gyventi visą gyvenimą. Dar daugiau, žmonės vieni kitiems niekada nesako tiesos apie save, savo tikruosius tikslus ir išgyvenimus. Ir su tuo tenka susitaikyti kaip su gyvenimo faktu. Kodėl vis dėlto lieka ir veikia žmonių solidarumas tokiame pasaulyje? Tai stebuklas.
Disonansas ir nemalonūs žodžiai vieni apie kitus yra mūsų kasdienybė. Žmogus yra, kaip sakė Immanuelis Kantas, nedraugiškai draugiška būtybė – arba asocialiai socialus padaras, tyliai svajojąs apie pripažinimą tų, kurių nemėgsta ir nenori matyti. Kaip tas ryšys apskritai įmanomas? Tai stebuklas.
Stebuklas yra noras būtų kartu ir kažkam bendram skirti savo gyvenimą sykiu atsisakant visa tai aiškinti. Nes kiekvienas išaiškinimas nuvilia. Geriau jų net nežinoti.
Geriau tikėti netikint ir veikti net nematant prasmės. Tai įmanoma, nes tai – stebuklas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Jaunystė ir nesvarbumo palaima
