15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Leonidas Donskis: Valia siekti Vilio

Teneapstulbs malonūs skaitytojai, išvydę tokį mano teksto pavadinimą. Anglų kalba jis skambėtų kaip kalambūras: „the Will to Will” („valia siekti valios“, arba „valia siekti Vilio/Willio“). Vienas iš pačių garsiausių pasaulyje šekspyrologų Stephenas Greenblattas yra parašęs knygą „Will in the World“, kurią galima versti ir kaip „Willis pasaulyje“, ir kaip „Valia pasaulyje“.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Nešmaikštauju. Viliu (Will) kolegų ir bičiulių vadintas Williamas Shakespeare’as, paliko mūsų pasaulį lygiai prieš 400 metų (1564–1616). Tikima, kad du Europos literatūros genijai, Williamas Shakespeare’as ir Miguelis de Cervantesas, mirė tų pačių metų tą pačią dieną, balandžio 23 d.

Iš tikrųjų gi Ispanija 1616 m. perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus ir taip 11 dienų „aplenkė“ Angliją, kuri naudojosi Julijaus kalendoriumi. Anglija sekė juo iki 1752 m., o kai ėmė ir jo atsisakė, Londono gatvėse kilo riaušės, kurių metu minia staugė „Grąžinkite mums mūsų 11 dienų!“

Kodėl aš prabilau apie valią siekti Vilio? Nes, parafrazuojant Friedricho Nietzsche’s frazę „der Wille zur Macht“ („valia viešpatauti“, o anglų k. – the will to power“), Europa siekė išsaugoti savo Vilį. Tai, kad mes šiandien jį minime, žinome, studijuojame ir laikome didžiausiu visų laikų poetu ir dramaturgu, yra stebuklas.

Mes jo galėjome nežinoti ir net neminėti, jei ne po jo sekę šimtmečiai, kurie kovojo už jo vardo ir kūrinių autorystės išsaugojimą.

Šiandien Anglija didžiuojasi Williamu Shakespeare’u ne mažiau, nei Ispanija – Migueliu de Cervantesu, Italija – Dante, o Lietuva – Kristijonu Donelaičiu. Bet juk Anglija mažiausiai keletą šimtmečių neigė Shakespeare’o kūrinių autorystę ir net patį jo egzistavimo faktą.

Kokių tik teorijų ir hipotezių neprikurta... Shakespeare’o kūrinių autorystė buvo priskirta jo bičiuliui ir konkurentui, taip pat genialiam Elžbietos laikų dramaturgui Christopheriui Marlowe (1564–1593), kuris keistomis aplinkybėmis buvo nužudytas muštynių metu smuklėje (Marlowe, kaip žinia, greičiausiai būta slaptųjų tarnybų agento, tad tai galėjo būti ir politinė žmogžudystė).

Jo mirtis sukrėtė Shakespeare’ą, kuris niekada neslėpė, kad Marlowe padarė jam įtaką ir daug ką patarė rašant „Dvyliktąją naktį“ ir „Romeo ir Džuljetą“. Tik iš to niekaip neseka, kad ir jo kūrinius parašė Marlowe.

Shakespeare’o būta moderniojo pasaulio herojaus – jis pats sukūrė save iš nieko.

Jųdviejų amžininko, kito Elžbietos epochos anglų aktoriaus, poeto ir dramaturgo Beno Jonsono (1572–1637) liudijimu, Shakespeare’as prastai mokėjo lotynų ir graikų kalbas. Beje, nemokėjo jis ir literatūrai svarbių modernių kalbų – italų ir ispanų, o eruditas ir Kembridžo universiteto auklėtinis Marlowe jomis laisvai skaitė, rašė ir kalbėjo. Tad jau vien mūsų žinojimas, kokiais tų šalių kūrinių vertimais naudojosi Shakespeare’as, mums padeda atmesti šį literatūrinį mitą.

Kita versija – esą Shakespeare’o kūrinius už jį parašė jo amžininkas filosofas seras Francis Baconas (1561–1626). Ji buvo gan greitai atmesta, nes Shakespeare’o istorinėse dramose esama geografijos ir istorijos netikslumų, kurių enciklopedinio mokytumo Anglijos lordas kancleris tikrai nebūtų padaręs. Bacono erudicija, mąstymo būdas ir net socialinė padėtis nebūtų leidusi jam taip juokauti ir sugerti tiek nešvankybių, liaudiško humoro ir aktorių laidomų profesinių juokelių, kiek viso to mes randame Shakespeare’o kūrinių pasaulyje.

Netrūksta ir anekdotų – vienas iš jų yra Amelia Bassano, Italijos žydė, esą parašiusi visus Shakespeare’o kūrinius. Miela išgirsti versiją, kad Shakespeare’as galėjo būti moteris ir sykiu žydė – bet nuo to šitos literatūrinės legendos pamatai niekaip nesustiprėja.

Taip, Amelia (Emilia) Bassano Lanier (1569–1645) yra istorinė figūra, Anglijoje gyvenusio ir iš Italijos žydų kilusio muzikanto duktė, tapusi pirmąja moterimi poete toje pačioje Elžbietos epochoje. Ji buvo pripažinta poetė, bet joks save gerbiantis Shakespeare’o tyrinėtojas netraktuoja jos kaip tikrojo Shakespeare’o.

Galiausiai keletą šimtmečių Shakespeare’o autorystė ir pats egzistavimo faktas Anglijoje buvo neigiami dėl paprastos ir banalios priežasties: kai jo tragedijos buvo pripažintos kaip didieji Europos šedevrai (ilgą laiką pjesės, kaip žinia, buvo viso labo tik teatro medžiaga, o ne aukštoji literatūra – poezijos prestižas buvo nepalyginamai didesnis, todėl aukštosios literatūros zonoje Shakespeare’ą visų pirma išsaugojo jo 154 sonetai), buvo nuspręsta, kad prasčiokas iš Stratfordo prie Eivono (Stratford-upon-Avon) tiesiog negalėjo jų parašyti.

Iš tikrųjų, Shakespeare’o būta moderniojo pasaulio herojaus – jis pats sukūrė save iš nieko. Pirštinių meistro ir odininko sūnus anksti vedė už save vyresnę moterį ir paniro į prozą, nes tėvas net nepajėgė ilgiau jam padėti verstis ir gyventi. Vėliau seka visų ryšių su provincija nutraukimas ir „išvarymas“ į Londoną. Taip, jo tikrai būta gudraus, verslaus ir lankstaus žmogaus – niekaip jis netilptų į nuo tikrovės „atšokusio“ ir su savimi bei dievybėmis bendraujančio genijaus kategoriją.

Kol anglai neigė jo kūrinių autorystę (negi mužikas gali sukurti šedevrą, kuris pravirkdytų net kilnius ir aukštos kilmės asmenis?), ant Shakespeare’o pradėjo „važiuoti“ ir kitų šalių literatai. Prancūzijoje jis niekaip nesutilpo į jų klasicistinę Prokrusto lovą, kurioje komedijos ir tragedijos elementų sampyna buvo skandalingas ir neleistinas dalykas. Nenuostabu tad, kad Molière’as jį skelbia nei daugiau, nei mažiau, o anglų barbaru, neskiriančiu komedijos nuo tragedijos.

Žinoma, omeny buvo turima jo liūdna komedija „Venecijos pirklys“ ir komedijos elementų (iki Merkucijaus mirties) nestokojanti tragedija „Romeo ir Džuljeta“. Shakespeare’as greičiausiai „Romeo ir Džuljetą“ pradėjo kaip komediją – Džuljetos auklė ir šmaikštus vienuolis fra Lorencas yra tipiški komedijos personažai.

Galėjo būti, kad Shakespeare’as ketino į komediją įvesti dvi poras – dūsaujančią ir rimtą įsimylėjėlių porą, Romeo ir Džuljetą, ir juokus svaidančią, linksmą porelę (Merkucijų ir Rozaliną, kas žino?). Viską sugriovė tragiška Merkucijaus mirtis.

Voltaire’as pratęsė Molière’o tradiciją – ir jis Shakespeare’ą pavadino anglų barbaru. Iš ko daugiau, jei ne iš jo, tai nusibeždžioniavo Prūsijos imperatorius Frydrichas II (Frydrichas Didysis), kurį Voltaire’as mokė filosofijos?

Frydrichas rado priežastį atsakingai pareikšti, kad vokiečių jaunimas puolė taip žemai, jog nebesupranta tikros literatūros (t.y. prancūziškų komedijų ir tragedijų), todėl garbina ir į padanges kelia anglų barbarą, kurio pjesėse karaliai ir duobkasiai kalba tokia pačia kalba ir niekuo nesiskiria. Kas gi buvo tas jaunimas?

Štai čia mes ir pasiekėme šios istorijos kulminaciją. Stulbinantį Shakespeare’o modernumą ir jo kalbą, kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo dirbtinės, griežtų konvencijų kupinos, sušukuotos, nupudruotos ir saldžiai kvepiančios tų laikų literatūros kalbos, didžiulį anglų poeto ir dramaturgo gaivalą su visu jo erosu ir nesuvaldoma jėga pirmieji atpažino jaunieji Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas von Schilleris.

Shakespeare’as neabejotinai iškyla kaip vienas iš ne tik Anglijos, bet ir visos Europos simbolių. Ją vienijančių simbolių.

Jiems, lygiai kaip ir jaunajam Ludwigui van Beethovenui, Shakespeare’as visų pirma buvo literatūrinis žvėris, netelpantis į jokius žanrinius ir klasifikacinius rėmus. Jo dėka jaunieji vokiečių kūrėjai vadavosi iš prancūzų literatūros kanono, primesto jiems Frydricho Didžiojo epochoje – su visa iš to sekusia panieka vokiečių literatūrai ir net kalbai (Frydrichas Didysis vokiečių kalbą su iškilmingu liūdesiu paskelbė barbarų kalba).

Tad Williamą Shakespeare’ą, kaip moderniosios literatūros vėliavą, iškėlė jaunų vokiečių „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang“) literatūros sąjūdis. Anaiptol ne paskutinėje vietoje buvo su Lietuva susijęs Karaliaučiaus universiteto studentas ir Immanuelio Kanto mokinys Johannas Gottfriedas von Herderis, žavėjęsis ne tik lietuvių liaudies dainomis, bet ir Shakespeare’o kūryba. Vis dėlto Goethe ir Schilleris buvo didieji Shakespeare’o „fanai“ ir atradėjai.

Shakespeare’as – iš esmės modernus vokiečių romantizmo projektas. Jie jį atrado taip, kaip prancūzų impresionistai tapytojai ir meno kritikai XIX a. atrado didžiuosius ir mažuosius olandų meistrus. Jei galima kalbėti apie Europos kultūrą, kuri tikrai nėra pramanas ir fikcija, kuri ir yra vienas kito atradimas istorijoje ir kultūroje, Shakespeare’as neabejotinai iškyla kaip vienas iš ne tik Anglijos, bet ir visos Europos simbolių. Ją vienijančių simbolių.

Žinia, pakako net ir talentingų žmonių, kurie jo nemėgo ir nepripažino – visų pirma jo tiesiog nekentęs Levas Tolstojus. Rusų literatūros genijus bodėjosi Shakespeare’o dramų aistromis ir laikė jas destruktyviomis bei pavojingomis žmonijai.

O vienas Vienos genijus, išradęs psichoanalizę ir ištisas moderniąsias jautrumo formas – Sigmundas Freudas – pripažino tėvažudystę, kaip didžiąją Shakespeare’o ir Dostojevskio temą, ir buvo aukštos nuomonės apie „Hamletą“. Nepaisant to, jis abejojo Shakespeare’o kūrinių autoryste ir net pačiu genialaus žmogaus iš Stratfordo prie Eivono egzistavimo faktu.

Tai nesunku paaiškinti. Didis Shakespeare’o tyrinėtojas Haroldas Bloomas pastebėjo, jog Freudas buvo atviras elitistas, tad jam nieko, išskyrus siaubą, negalėjo kelti mintis, kad jo didįjį išradimą, psichoanalizę, prieš daugiau nei tris šimtus metų suvokė ir dar su didžiule menine jėga pavaizdavo kažkoks bekilmis ir bemokslis anglų aktorius ir literatas.

Kad ir kaip būtų, Shakespeare’as yra. Jis buvo ir bus. Net jei tai buvo kitas asmuo (kuo visi rimčiausi Shakespeare’o tyrinėtojai netiki), koks skirtumas – ar nuo to „Ričardas III“, „Hamletas“, „Koriolanas“ ar „Makbetas“ tampa mažiau genialūs ir autentiški kūriniai?

Tai tas pats, kas staiga sužinoti, jog „Litta’os Madona“ nutapyta ne Leonardo da Vincio, o jo mokinio Giovannio Antonio Boltraffio (menotyrininkai turi tokį stiprų įtarimą). Arba kad kai kuriuos Johanneso Vermeerio vėlesnius darbus nutapė ne jis, o „mažasis olandas“, kitas interjero tapybos genijus Gabrielis Metsu (ir tokio įtarimo esama, o manyje su metais jis tik stiprėja).

Na ir kas? Shakespeare’as turėjo atsakymą į šį klausimą. Prisiminkime Džuljetos monologą balkone:

What’s in a name? That which we call a rose

By any other word would smell as sweet.

Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę

Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?

(Vertimas Aleksio Churgino)

Shakespeare’as – sunkiai įmenamas ir iššifruojamas dėl to, jog jo būta gudraus menininko. Kaip ir Leonardo da Vinci ar Raffaello Sanzio, Williamas Shakespeare’as – ne tas niūrus, vienišas, nepraktiškas, nuo pasaulio ir realaus gyvenimo visiškai atsijęs genijus, kaip mes kad esame įpratę traktuoti genijus jau nuo vokiečių romantikų laikų, o žavus, gyvenimą mylintis, lankstus, gudrus, socialus, politinės intrigos nebijąs ir nevengiantis žmogus. Nuo to jo kūrybos galios nesumažėjo.

Shakespeare’as tiesiog genialiai sugėrė savo epochą – jo kūriniuose išsitenka ir gili filosofinė įžvalga, ir smuklėse prisigraibyti liaudiški juokeliai, ir genialumo ir beprotybės ribas išplaunančios nuojautos.

Ne veltui Isaiah Berlinas savo esė „Ežys ir lapė“ rašė apie du menininkų tipus – ežį ir lapę. Ežys žino vieną, bet didelę tiesą, o lapė žino daug įvairių tiesų. Todėl lapę nelengva atpažinti, nes ji mėto pėdas net ir savo kūryboje. Dante, Michelangelo ir Dostojevskis – neabejotini ežiai, bet Leonardo, Shakespeare’as ir Puškinas buvo lapės.

Yra genijų, kurie išnyra iš tuštumos ir sukuria dar neregėtą pasaulį arba net kalbą. Tai Dante ir Donelaitis – abu neturėjo nei pirmtakų, nei pavyzdžių. Bet yra genijų, kurių prigimtis yra veikiau tokia, kaip šarkos vagilės – jų amžininkai daro daug ką panašiai ar net beveik taip pat, bet jie viską pasako ir padaro geriau ir ryškiau. Muzikoje tai Mozartas, o literatūroje – Shakespeare’as.

Todėl Shakespeare’as tiesiog genialiai sugėrė savo epochą – jo kūriniuose išsitenka ir gili filosofinė įžvalga, ir smuklėse prisigraibyti liaudiški juokeliai, ir genialumo ir beprotybės ribas išplaunančios nuojautos.

Kitas anglų poetas, dramaturgas ir vienas iš pačių rimčiausių pošekspyrinės eros literatūros kritikų Johnas Drydenas (1631-1700) rašė: „Great wits are sure to madness near allied / And thin partitions do their bounds divide“ (kadangi jo poemos ir sykiu politinės satyros „Absalomas ir Achitophelis“ vertimo į lietuvių kalbą nėra, šį pasažą iš minėto kūrinio drįstu versti taip: „Išmintis ir beprotybė seserys yra / ir jas atskirti gali tik siaura riba“). Šie žodžiai nuostabiai apibūdina ne tiek patį Shakespeare’ą, kiek veikiau jo pavaizduotą tikrovę.

Viskas, ką galiu pasakyti minėdamas 400 metų nuo Williamo Shakespeare’o pasitraukimo iš pasaulio: kokia laimė, kad tam pasauliui pakako valios jo neužmiršti ir išsaugoti savo jautrumo ir dėmesio centre.

Mūsų pasauliui pakako valios siekti Vilio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Genijaus mirtis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais