Ten, anot Baumano, formuojasi viso labo mūsų palaikomosios grupės, ištransliuojančios mūsų nuomones, todėl tikras dialogas nevyksta. Mes girdime tik pačius save. Kitos nuomonės ir kitokio pasaulio matymo niekam nereikia. Vyksta dialogo klastojimas.
Pasakyčiau dar daugiau – mes gyvename autistinėje civilizacijoje, kuri susitelkusi tik į save pačią ir nebeturi jokių įkvepiančių ar sektinų pavyzdžių visoje žmonijos istorijoje. Savipakankama žiniasklaida minta savimi pačia, lygiai kaip politinės partijos ar interesų grupės, vadinančios save kovotojais ar kažkieno gynėjais, taip pat veikia sau ir referuoja tik save.
Dėmesio laimėjimas ir užvaldymas – „laikai“ ir „klikai“ – yra visa esmė, naujoji laimės formulė ir sykiu narkotikas.
Veidaknygė viso labo tik atspindi ir dar labiau atveria bei paviešina šį faktą. Mes girdime tik pačius save politikoje, viešajame gyvenime ir kultūroje todėl, kad medija ir yra pranešimas, ką puikiai suprato Marshallas McLuhanas. „The medium is the message”.
Jei tu esi toje erdvėje – TV, žinių portale, radijuje, – tai jau savaime yra žinia apie tave. Tu ten patekai, tu skelbi gerąją naujieną apie save. Dėmesio laimėjimas ir užvaldymas – „laikai“ ir „klikai“ – yra visa esmė, naujoji laimės formulė ir sykiu narkotikas. Veidaknygės folkloru jau tapo posakis „kokie laikaĩ, tokie ir láikai“. Nuo savęs pridurčiau – kokios klikos, tokie ir klikai.
Ne tavo veiklos ir kalbėjimo turinys svarbus mūsų laikais, o pats pasirodymo ir patekimo į masinę areną ar dėmesio erdvę faktas. Patekęs į mediją ir pasiviešinęs iškart tampi Alisa Stebuklų šalyje. Koks skirtumas, ką tu kalbėjai – vieša paslaptis yra ta, kad svarbu, kiek kartų tu tą kalbėjai ir ar dar turi šansą sugrįžti į tą stebuklų šalį ir vėl pakalbėti.
Veidaknygė mums pažadėjo ne bendruomenes sukurti ir technologinio žmogaus vienatvę išsklaidyti, o mus paversti viešomis figūromis ir pelnyti mums taip trokštamą dėmesį. Veidaknygė pažadėjo mus visus paversti žurnalistais ir komentatoriais. Nes Veidaknygė – tai globalizacijos nublokštųjų Biblija.
Tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.
O tai neįvyksta ir negali įvykti. Kaip po triukšmingos puotos su visais privalomais jos epizodais, taip ir po Veidaknygės išpažinčių stoja nejauki pauzė arba spengianti tyla. Gyvenimas tęsiasi, vienas kito vartojimas taip pat, todėl duokite mums naujos medžiagos, naujų kvapų, šviežio kraujo ir naujų kančių, išpažinčių ir kovų.
Ave, Caesar, morituri te salutant! Kas gi tas imperatorius Klaudijus, kurį sveikina mirti (išnykti iš viešojo dėmesio lauko) einantys gladiatoriai? Tai Jo Didenybė Viešumas. Publika tau bus dėkinga už šios akimirkos dovaną jai, bet suprask ir publiką – jai reikia naujų personažų, kurie lygiai kaip ir tu naiviai patikėjo, kad visa šita meilės ir dėmesingumo istorija ilgai tęsis.
Veidaknygės statistas – suvedžiotas, apgautas ir paliktas žmogus. Jis – privatus žmogus, patikėjęs, jog savo atvirumo ir isteriškai išsakomų vertinimų dėka tapo vieša figūra. Tai klasta ir apgaulė, tokia pati kaip ir visi „laikai“, „klikai“ arba anoniminiai komentarai portaluose. Niekas nė nesiruošia domėtis jų autoriais – jie yra medijos gyvybė ir kraujas, jos biocheminiai procesai.
Žodžiu, ką sako Baumanas apie kalbėjimą tik sau, yra tiesa, bet didžiojo sociologo įžvalga visiškai nestebina – Baumanas konstatuoja faktą, o ne skelbia atradimą. Žinoma, kad ten nevyksta autentiškas dialogas. Jis ir negali vykti.
Žmonių santykiuose be galo svarbu ne tai, ką mes pasakome, o būtent tai, ką mes nutylime ir ko nepasakome. Bet tada mus gelbėja tokie bendrystės genijaus blyksniai kaip juokas, šypsena, kūno kalba. Viso to Veidaknygėje nėra. Kaip galima megzti bičiulystę ir atsiverti, kai tu nematai žmogaus akių, rankų, judesių, šypsenos, negirdi jo juoko ir balso intonacijos?
Juk viena detalė ar šypsena juokais paverstų visą ginčą, kuris Veidaknygėje virsta vienas kito nematančių ir negirdinčių barniais ir rietenomis. Vien teksto matymas yra ne kas kita, o tiesiog stulbinančiai pagreitinta korespondencija arba nedidelė ir intensyvi internetinė konferencija, bet jis niekaip negali megzti žmogiškų saitų ar kurti santykių.
Vien teksto matymas ir žmogaus redukavimas į jo spontaniškai ar apgalvotai parašytą frazę nužudo autentišką dialogą jam nė neprasidėjus. Kaip tu gali megzti dialogą be retorikos ir poetinių kalbos figūrų? Be pauzės, lydimos šypsenos, retorinio klausimo, pakartojimo ir metaforos mūsų bendravimas tėra nyki buitis, kurios geriau nepainioti su būtimi.
Kad ir kaip būtų, net ne tai man atrodo didžiausi Veidaknygės spąstai. Tikrieji pelėkautai, iš kurių nebeįmanoma išsikrapštyti, yra tai, ką vadinu Mėlynbarzdžio paradoksu.
Jokio atvirumo, atjautos ir empatijos čia nėra. Svetimos žaizdos ir traumos Veidaknygėje yra viso labo tik kelias į jomis mintančių viešosios erdvės plėšrūnų puotą.
Visi žino ir pamena Charles’io Perrault pasaką, kurioje jauna moteris išteka už vyresnio vyro – prakilnaus, turtingo ir ją įsimylėjusio, o staiga suvokia, kad santuoka yra mirties sesuo. Ji tuoj bus nužudyta, kaip ir jos pirmtakės – kitos moterys, kurios nepaklausė Mėlynbarzdžio ir apsilankė uždraustajame kambaryje.
Pirmasis šios savo žiaurumu kraują stingdančios pasakos interpretatorius, išdrįsęs peržaisti visą siužetą su jo kodais ir teigti, jog Mėlynbarzdis yra ne tik budelis, bet ir savo pasitikėjimo auka, buvo psichoanalitikas Bruno Bettelheimas. Jis teigė, kad Mėlynbarzdis gina savo teisę į asmens privatumą, neliečiamybę ir paslaptį. Jaunoji jo žmona simbolizuoja neištikimybę, nepagarbą kito asmens paslapčiai, sykiu ir žodžio nesilaikymą.
Neturime mes visko žinoti apie kitą žmogų. Lygiai taip pat pavojinga ir nuodėminga leisti kitam asmeniui apsinuoginti prieš jus atveriant visą savo emocinį nesaugumą, pažeidžiamumą arba traumines patirtis. O jei tai tampa sąmoningai provokuojamu keliu į to žmogaus sėkmę, vadinasi, mes esame paprasčiausi cinikai ir manipuliatoriai.
Jokio atvirumo, atjautos ir empatijos čia nėra. Svetimos žaizdos ir traumos Veidaknygėje yra viso labo tik kelias į jomis mintančių viešosios erdvės plėšrūnų puotą. Jie aktualizuoja save ir pasikelia savo reitingus, o ne gilinasi į savo privatų gyvenimą viešinančio žmogaus skausmą. Ypač kai tokia muilo opera sukuriama vien savo sėkmei ir legendai sukurti.
Nes jei norite padėti kenčiančiam žmogui, darykite tai tyliai ir niekam negirdint. Garsi užuojauta ir rėksminga pagalba žmogui yra ne tik etinis kičas, bet ir ciniškas naudojimasis svetimu skausmu. Veidaknygė per privataus žmogaus atsivėrimą vardan viešo dėmesio pati atsiveria kaip moralinių ir politinių simuliakrų erdvė.
Martinas Buberis kartą Čikagos universitete nepradėjo savo viešos paskaitos, kol nebaigė tylaus pokalbio su žmogumi iš salės, kuris jam prisipažino, kad kenčia. Pasaulinio garso mąstytojas tyliai dirbo Izraelio ulpanuose (repatriantų natūralizacijos stovyklose) ir stengėsi padėti žmonėms, priėmusiems sunkų sprendimą dėl Izraelio idėjos palikti visą praeitį ir gyvenimą buvusiose savo šalyse.
Kita vertus, visko žinojimas graso mums ir vis didesniu nusivylimu net ir mums artimais žmonėmis. Įsivaizduokite, kad jūs nuolat slapta stebite savo gerbiamą kolegą ar kokį garsų žmogų, kuris „užlipa ant kamščio“ ir jo elgesys radikaliai pasikeičia. Jo žodynas ir manieros pradeda jus žeisti ir šokiruoti.
Arba jūsų mėgstamas personažas gali netekti kantrybės ir prikalbėti dalykų, dėl kurių griūva visas jūsų susikurtas psichologinis ir socialinis to žmogaus portretas. Jei jūs nuolatos stebėsite žmones, tai neišvengiamai anksčiau ar vėliau įvyks.
Dar vienas svarbus Veidaknygės efektas yra žinojimas, ką apie tave galvoja kiti. Kažkada žmonės apkalbinėjo vieni kitus ir nešiojo gandus. Šiandien šis liaudiškas ir, kaip atrodė, amžinasis žanras nyksta ir traukiasi. Apkalbos tampa viešos – tai žanro krizė, o gal net ir mirtis.
Kam reikalingi gandai, jei tu viską gali sužinoti, ką apie tave kalba tavo priešai ir bičiuliai? Net jei tu juos blokuoji, o jie tave, lieka jų referentinės grupės, iš kurių reakcijos vis tiek nesunkiai atseksi požiūrį į save.
Sykiu Veidaknygė, kaip ir bet kokia kita informacijos technologinė naujovė, tampa tikra dovana slaptosioms tarnyboms, manipuliatoriams, politiniams provokatoriams ir panašiai publikai – juk naujos technologijos visada tarnauja melui ir dezinformacijai. Tiesai ir racionaliai analizei jos pasitarnauja gerokai mažiau. O štai išvesti iš kantrybės oponentą arba nekenčiamą personažą, jį išprovokuoti, priversti jį atsidengti ir praleisti smūgį – tai Veidaknygė leidžia daryti kone tobulai.
Tai, ką mes vadiname Veidaknygės laisve, yra akvariumas, kuriame mus stebi kas tik netingi.
Toms pačioms slaptosioms tarnyboms Veidaknygė, kaip virtualinis hipertekstas, paspendė rimtus žabangus: ką veikti joms ir jų informatoriams pasaulyje, kuriame visi mielai viską pasakoja apie save ir atveria visas savo privataus gyvenimo detales? Ką ir kam šnipinėti? Visi ir taip nori būti ištirti ir stebimi.
Tai tobulas disciplinarinės ir technologinės visuomenės išradimas socialinės kontrolės sferoje. Tai, ką mes vadiname Veidaknygės laisve, yra akvariumas, kuriame mus stebi kas tik netingi.
Ir vis dėlto ypatingas pavojus žmogaus orumui slypi jo psichologiniame nusirenginėjime prieš publiką. Mes sužinome per daug. Niekada ne per daug bus žinoti apie save, savo silpnybes ir išgyvenimus, bet sužinojus per daug apie kitus rizikuojama prarasti pasitikėjimą žmonėmis ir bet kokį moralinį idealizmą.
Mūsų pagarbos kitam žmogui dalis yra principinis atsisakymas viską apie jį žinoti. Ne veltui manipuliatoriui, šantažistui ar intrigantui prabilus apie tai, kad jums gali būti atverta iki šiol nežinota jūsų gerbiamo ar mylimo asmens praeitis, padoraus žmogaus atsakymas neišvengiamai esti: „Aš nenoriu to žinoti“. Atsisakymas viską žinoti apie kitą ir yra mūsų pagarba. Noras viską sužinoti tėra pirmasis žingsnis į pagarbos ir pasitikėjimo sunaikinimą.
Todėl verta saugoti žmogaus privatumo ir orumo likučius savęs viešinimo ir desperatiškos kovos už dėmesį laikais. Neverta ieškoti intymumo ir emocijų ten, kur gerokai prasmingiau keistis informacija ir tekstais
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politkorektiškumas ar savęs klasifikavimo džiaugsmas?
